1988 m. lapkričio pabaigoje kirtęs patikros postą „Charlie“ patraukiau į sovietinės kultūros centrą Frydricho gatvėje, Rytų Berlyno širdyje. Įprastu atveju nuolat skubančiam užsienio korespondentui tai tebūtų laiko švaistymas. Griežtai kontroliuojamoje vietos žiniasklaidoje buvo uoliai atkartojama sovietų propaganda. Tačiau laikai jau buvo pasikeitę. Michailo Gorbačiovo reformos išlaisvino smalsumą, dešimtmečius slopintą Sovietų Sąjungoje. Bet kam, suprantančiam rusiškai, sovietų žiniasklaida tapo skaitytina, provokuojama ir net griaunančia nusistovėjusias pažiūras. Ji dažnai prieštaraudavo uoliai Sovietų Sąjungą palaikydavusių sateličių griežtajai partinei linijai. Būtent tai buvo mano apsilankymo priežastis.
Paprastai būdavusią pustuštę biblioteka buvo užplūdę vietiniai, perdavinėjantys iš rankų į rankas „Sputnik“ – Maskvoje vokiečių kalba leistą propagandinį žurnalą. Rytų Vokietijos režimas jį staiga uždraudė, pasipiktinęs šio leidinio paskelbta „nepakenčiama“ (ir visiškai tikslia) Stalino ir Hitlerio panašumų analize. Sovietų kultūros centras buvo tapęs vienintele vieta Rytų Vokietijos sostinėje, kur „Sputnik“ tebebuvo prieinamas.
Sužinojau, kad šio centro kino teatras irgi tapęs itin populiarus. Mano draugai Rytų Vokietijoje sakydavo, kad rusų kalba mokykloje būdavo nemėgstamiausias dalykas („kaip tau – prancūzų“, paslaugiai paaiškino vienas jų). Tačiau apsimestinis nemokėjimas staiga išgaravo, kai įgytos žinios suteikė galimybę žiūrėti rusiškus filmus, sprogdinusius seniai gyvavusius kultūrinius ir politinius tabu.
Devintajame dešimtmetyje aš, kaip ir daugelis kitų, stebėjusių padėtį Vokietijoje, maniau, kad komunistinę „Vokietijos Demokratinę Respubliką“ sužlugdys aukštesnė gyvenimo kokybė ir asmeninė laisvė, kuria galėjo mėgautis žmonės Vakarų Vokietijoje. Klydau. Tikroji grėsmė atėjo iš rytų. Melu ir masinėmis žudynėmis pagrįsta politinė santvarka nebegalėjo išsilaikyti, kai dalyje jos buvo leista laisvai kalbėti tiesą. Tuomet dar to nežinojau, bet Berlyno sienai, kurios patikros postus neretai tekdavo kirsti jaučiant didelę įtampą, buvo lemta nepraėjus nė metams sugriūti.
Europos rytus ir vakarus skyrusi Geležinė uždanga subyrėjo anksčiau. Prieš tris dešimtmečius, 1989 metų rugpjūčio 19-ąją išradingi vengrų disidentai ir jų šalininkai Austrijoje organizavo pasienio iškylą, švęsdami sprendimą iš šios Geležinės uždangos dalies pašalinti spygliuotas vietas ir kulkosvaidžius. Per šias linksmybes į Vakarus pabėgo šimtai rytų vokiečių. Jie buvo pirmieji iš vėlesnių tūkstančių perbėgėlių – vėliau tą rudenį stebėjau, kaip jie balsuoja kojomis, kai žmonės plūstelėjo į Prahą, vildamiesi pasiekti Vakarus. Šis tvanas ne vien pasmerkė komunistinį režimą Rytų Berlyne, bet ir panašiai griežtą santvarką Čekoslovakijoje.
Nors Sovietų Sąjunga vargais negalais ištempė dar dvejus metus, pasaulis tuo metu vertėsi aukštyn kojomis. 1989-ųjų pradžioje, kai atvykau į Prahą kaip užsienio korespondentas, disidentas dramaturgas Vaclavas Havelas buvo kalėjime. Tuo metu man teko dirbti slaptosios policijos panosėje; buvau neretai areštuojamas, sekamas ir persekiojamas. Trapi režimo valdžia palūžo, kai lapkričio 17-ąją buvo jėga išvaikyta studentų demonstracija. Praėjus šešioms savaitėms komunistų valdymas buvo tapęs istorija, o Havelas – prezidentu.
Dabar sunku ir beprisiminti, kokie grėsmingi priešai per Šaltąjį karą atrodė komunistai. Didžiąją dalį 9-ojo dešimtmečio praleidau studijuodamas ir keliaudamas po komunistinį pasaulį. Jo betonas jau skeldėjo – kaip ir atsakingųjų už režimo išlikimą ideologiniai įsitikinimai. Tačiau Sovietų Sąjungos galia, sutvirtinta ištikimų vietinių slaptosios policijos pajėgų ir karinės galybės, vis dar atrodė nepajudinama. 1953-ųjų Rytų Vokietijos sukilimo (sutriuškinto tankais), 1956-ųjų Vengrijos sukilimo (pasibaigusio lygiai taip pat), Prahos pavasario 1968-aisiais (ir vėl tankai), taip pat „Solidarumo“ laikotarpio Lenkijoje (pasibaigusio 1981-ųjų gruodį įvesta karo padėtimi, siekiant užbėgti už akių įsiveržimui) likimas buvo niūri pamoka. Kremlius nebuvo nusiteikęs atsitraukti.
Kai nekeliaudavau, laiką leisdavau Londone rengtose donkichitiškose, nedaug dalyvių pritraukdavusiose kampanijose ir demonstracijose. Paskelbę savo siekius prie kokios nors Rytų Europos šalies ambasados patraukdavom į vieną iš emigrantų pamėgtų vietelių Pietų Kensingtone, tikėdamiesi, kad kokia nors žinia apie mūsų pastangas trumposiomis radijo bangomis pasieks klausytojus kur nors blogio imperijoje. Devintojo dešimtmečio pradžioje gerbėjai surinko pinigų, kad nupirktų Havelui teksto procesorių (primityvų kompiuterį). Valdžia jį konfiskavo. Mes pradėjom iš naujo.
Neseniai vėl buvau sugrįžęs į Pietų Kensingtoną dalyvauti dar vienoje padrikoje ir, iš pažiūros, bergždžioje demonstracijoje. Kelios dešimtys žmonių, daugiausiai jaunimo, dainavo „Imagine“, „Stand by Me“, taip pat, dažniau nei kitką – „Do you hear the people sing?“ iš „Vargdienių“. Ši graudulinga dainelė tapo sunkiai tikėtinu himnu protestuotojams Honkonge, mėginantiems apsaugoti savo ribotas teises ir laisves nuo grėsmingų žemyninės Kinijos valdžios gniaužtų. Kai vėjui kedenant savadarbius plakatus mes irgi mėginom sudominti suglumusius turistus savo skrajutėmis, panašumas į įvykius prieš 35 metus atrodė stulbinamas.
Žinoma, tuometės sovietų imperijos ir dabartinės Kinijos kursai – skirtingi. Jakubas Janda, dirbantis „vanagiškos“ pakraipos Prahoje įsikūrusiame analitiniame centre „European Values“, atkreipia dėmesį, kad Kinijai stinga Sovietų Sąjungos ideologinio patrauklumo. Jos pagrindiniai apžavai yra ekonominiai: Kinija tapo pasauline galiūne, glaudžiai integruota su mūsų diplomatijos, finansų, ryšių ir infrastruktūros sistemomis. Ji atrodo itin viliojama verslo interesams.
Tuo metu sovietų sistema, priešingai, buvo ekonominė katastrofa – anot lenkų ekonomisto Jano Winieckio, tarsi „karvė, duodanti mažiau pieno negu pati išgeria“. Dėl šios priežasties ji buvo daugiausiai izoliuota, palaikanti silpnus prekybos, žmogiškuosius arba kitokius ryšius tarp Rytų ir Vakarų.
Dar vienas skirtumas – kad anuomet technologinis pranašumas priklausė mums: atsirandančios naujos technologijos, tokios kaip fakso aparatai, modemai ir asmeniniai kompiuteriai padėjo sutrupinti komunistinių biurokratų informacijos monopolį. Šiuolaikinėje Kinijoje padėtis priešinga. Pekino valdžios struktūros naudojasi pigia kompiuterių galia, duomenų saugyklomis, pajėgiais algoritmais ir visuotinį stebėjimą, kad sukurtų technototalitarinę santvarką, smarkiai pranokstančią viską, kas buvo prieinama sovietų valdžiai.
Vis dėlto, kaip pažymi J. Janda, panašumai yra stulbinami. Tiek Sovietų Sąjunga, tiek žemyninė Kinija yra vienpartinės valstybės, kuriose tikroji valdžia priklauso sunkiai pastebimiems biurokratams, o ne valstybės institucijoms. Kinija, kaip ir savo zenitą pasiekusi Sovietų Sąjunga, turi pasaulinių užmojų. Laikmetis, kai vadovavo Deng Xiaopingas ir jo įpėdiniai Jiang Zeminis bei Hu Jintao, kai buvo laikomasi principo „tykok ir lauk tinkamos progos“, jau baigėsi. Pekino režimas atsikratė neveikiančios komunistinės planinės ekonomikos, tačiau išlaikė ir atnaujino leninistinį griežtos politinės kontrolės modelį. Viltys, kad klestėjimas ves į politinį liberalizavimą, buvo sudaužytos. Cenzūra pasmaugė kadaise klestėjusią žiniasklaidą. Pasibaisėtina žmogaus teisių padėtis, įskaitant masinius įkalinimus ir perauklėjimo stovyklas, dabar kai kuriais atžvilgiais varžosi su Sovietų Sąjunga per patį stalinizmo klestėjimą.
Ko gera, svarbiausia, kad priešinimasis atrodo beviltiškas. Sovietų Sąjunga ir jos karinė galia, grėsminga slaptoji policija, išsikerojusi biurokratija, neperžengiamos sienos ir sustabarėjusi ideologija kadaise atrodė kaip Tolkieno „Žiedų valdovo“ Mordoras. Diletantų, keistuolių ir entuziastų pastangos užsienyje, taip pat disidentų – šalies viduje, anuomet atrodė lygiai tokios pačios bergždžios, tarsi pliekti žirniais į Kremliaus sienas. Toks pats įspūdis ir dabar susidaro, vykstant protestams prieš Kinijos komunistų partiją. Priešas atrodo per didelis. Mes – per silpni. Niekas nepasikeis. Taigi, kokia prasmė?
Tačiau „Vargdienių“ niūrus nepaklusnumas prastai atvaizduoja Prancūzijos arba bet kurios kitos šalies politiką. Pirmoji svarbi 1989-ųjų pamoka – kad iš tikrųjų priešai retai būna gąsdinantys, kokiais dedasi. Totalitariniai režimai gali panaudoti didžiulę galią prieš savo kritikus, bet jie – iš prigimties silpni, nes baimė – prastas cementas. Ją sunku vienodai paskleisti; ji sugraužia viską, ką paliečia ir bėgant laikui silpnėja. Sovietų imperijos teisėtumas buvo abejotinas visų pirma dėl to, kad ji buvo pastatyta ant masinių žudynių pamato. Melas ir tolesnis teroras tai gali paslėpti tik trumpam, o kaina yra ilgalaikis trapumas. Ši priedanga jokiu būdu negalėjo tapti pakankama atsvara 9-ojo dešimtmečio ekonomikos nesėkmių, ekologinių katastrofų, atgimstančio nacionalizmo ir politinių nesutarimų deriniui.
Kinijos komunistų partijos pamatai dar labiau permirkę krauju negu sovietinio režimo. Remiantis oficialia statistika, per Didįjį šuolį į priekį 1958–1962 metais žuvo 15 mln. žmonių. Kaip mano nepriklausomi tyrėjai, tikrasis aukų skaičius yra keliskart didesnis. 1966 metais prasidėjusios ir dešimtmetį trukusios Kultūrinės revoliucijos siautėjantys fanatikai pranoko netgi Staliną pagal jų padarytą žalą kultūrai, visuomenės pasitikėjimui ir šeimų gyvenimui. Per 1989-ųjų birželio žudynes Tiananmenio aikštėje Pekine ir dešimtyse kitu miestų ir miestelių prieš žmones buvo pasitelkta kariuomenė, prisiekusi ginti piliečius.
Vėliau vyko valstybės organizuoto smegenų plovimo procesas. Oficialiosios žiniasklaidos, istorijos ir politikų nuomone, nieko ypatinga nenutiko. Kaip savo puikioje knygoje „Užmaršties Liaudies Respublika“ pažymi Louisa Lim, vienintelės Kinijoje prieinamos paviršutiniškos užuominos sudaro įspūdį, kad drąsios ir susivokusios teisėsaugos tarnybos susitvarkė su smurtavusiais Vakarų remtais provokatoriais.
Visa tai laikinai gali būti veiksminga, bet, panašiai kaip Sovietų Sąjungoje, sisteminga apgaulė viską užteršia. Kodėl reikėtų tikėti savo lyderių kalbomis apie ateitį, jeigu žinai, kad jie meluoja apie praeitį? Trumpai tariant, Kinijos komunistų partija pakliuvo į tuos pačius spąstus, kaip ir Leonido Brežnevo Kremlius. Sąžiningai kalbėti apie istoriją – pernelyg pavojinga. Tačiau kraunant vieną melą ant kito tik pablogės galutinis atpildas.
Tiesa, kad Kinijos rinkos ekonomikos veikiausiai neištiks tokia pati žlugdanti krizė dėl prekių stygiaus, kokia atskleidė sovietinės santvarkos neveiksnumą. Kita vertus, ši šalis turi savų silpnų vietų, ypač finansų sistemoje, taip žengia į demografinę krizę dėl „vieno vaiko“ politikos. Režimo požiūriu, daug grėsmingesnės atrodo ekologinės problemos, įskaitant oro taršą, vandens stygių, užterštą maistą ir gigantiškų infrastruktūros projektų, tokių kaip Trijų Tarpeklių užtvanka, poveikį. Taip pat aiškiai juntama socialinė įtampa, ypač tarp klestinčių miestų ir tebeskurstančių kaimų. Politinė sistema šią įtampą gali gniaužti, bet ne ją sklaidyti. Partija, nuolat besibaiminanti dėl savo legitimumo, negali pripažinti savo klaidų, todėl tampa sunku tartis, permąstyti ir prisitaikyti.
Dar viena svarbi praeities pamoka – kad kovoti su totalitariniais režimais trunka ilgai. J. Janda, kurio analitiniame centre sutelkta Rusijos ir Kinijos nešvarių triukų ekspertų komanda, laikosi nuomonės, kad Vakarai dar tik pradeda perprasti Kiniją – panašiai, kaip buvo atsitokėta dėl Sovietų Sąjungos 5-ojo dešimtmečio pabaigoje. Kaip ir per Šaltąjį karą, grumtynės su Kinijos vadovybe tęsis dešimtmečius.
Trečioji svarbi 1989-ųjų pamoka – kad mūsų pačių veiksmai yra gyvybiškai svarbūs. Visų pirma reikia pabrėžti, kad emigrantų ir jų margo šalininkų būrio pastangos nėra bergždžios. Dabar jau žinome (beje, prie to nemažai prisidėjo nauja knyga, išleista sovietų disidento Vladimiro Bukovskio, 10-ojo dešimtmečio pradžioje nugvelbusio šūsnį slaptų Kremliaus dokumentų), kaip budriai sovietų vadovybė stebėjo net menkiausias kritikos apraiškas. Kai suvoki, kad tavo teisėtumas netvirtas, net ir mažiausias įskilimas gali būti pragaištingas. Taigi, žvalgybos ištekliai turi būti nukreipiami sekti, vertinti ir potencialiai nutildyti kiekvieną oponentą, kur jie bebūtų. Kiekvienas kritikos šaltinis – namuose arba užsienyje – reikalauja energijos, didina nuogąstavimus ir trukdo veikti.
Tuo metu poveikis kitai pusei yra priešingas. Disidentams už Geležinės uždangos buvo nepaprastai svarbu žinoti, kad Vakaruose tebeplevena palaikymo liepsna, kad ir kokia ji būtų blanki. Demonstracijos Londone ir kitose Vakarų sostinėse toli gražu nebuvo bergždžios. Žinojimas, kad kitose šalyse tebeveikia dulkėtos, beveik visiškai apleistos Baltijos šalių diplomatinės atstovybės, neigė melagingus sovietų pareiškimus, kad 1940 metais Estijos, Latvijos ir Lietuvos valstybingumas buvo negrįžtamai ir neginčijamai panaikintas.
Nors Lenkijos vyriausybė tremtyje buvo į komišką operą panaši prieškario respublikos liekana, jos egzistavimas buvo pateisintas 1990 metais, kai jos nariai buvo atskraidinti į Varšuvą prisaikdinti prezidento L. Walęsos. Dabar Tibeto egzilinė vyriausybė ir jos šalininkai puoselėja panašias viltis.
„Amnesty International“, kuri anomis dienomis buvo aktyvistų grupe, išskirtinai ir pagirtinai susitelkusi į sąžinės kalinių padėtį, kuklus laiškų siuntinėjimas rodė represinėms jėgoms, kad jų vykdomas persekiojimas turi neigiamą pusę. Vienas buvęs Čekoslovakijos pareigūnas po revoliucijos man sakė, kad didžiausia klaida buvo įkalinti Havelą: „Iš antrarūšio dramaturgo pavertėme jį pasauline garsenybe.“ Panaši kampanija dabar galėtų pagelbėti kalinamiems Honkonge.
Dėl šių priežasčių palankiai vertinu iš pažiūros nelygią kovą su Kinijos komunistų partija. Liu Xiaobo – rašytojas, literatūros kritikas, žmogaus teisių aktyvistas, filosofas ir Nobelio taikos premijos laureatas – 2017-aisiais mirė baisiomis sąlygomis. Kinijoje cenzūra jį padarė „žmogumi, kurio nebuvo“. Šis epizodas man primena Romą Kalantą – 1972 metais susideginusį lietuvių paauglį. Panikos apimta KGB konfiskavo iš šio jaunuolio šeimos ir draugų visas jo nuotraukas, siekdama ištrinti jį iš istorijos. Tačiau 1989 metais jis tapo tautos didvyriu. Jo gimtajame Kaune yra Kalantos vardu pavadinta gatvė. Manau, kad man dar gyvam esant pamatysime, kaip to paties Kinijoje sulauks Liu Xiaobo.
Išorinis pasaulis svarbus ir dėl kitų priežasčių. Jau pats įstatymais besivadovaujančių klestinčių šalių, besiremiančių bendromis vertybėmis ir interesais, egzistavimas buvo priekaištas sovietinei sistemai, kurioje nesėkmės buvo dangstomos melu, o vienybė primetama remiantis baime ir, prireikus, smurtu.
Devintajame dešimtmetyje gyvendamas Berlyne mačiau, kad atotrūkis tarp Rytų ir Vakarų negali ilgai išsilaikyti. Gyvenimas ankštame Vakarų Berlyne turėjo savų trūkumų. Tačiau jis buvo malonus ir laisvas – rūstus režimas kitapus sienos jam niekada negalėjo prilygti. Vakarų Berlyne joks sveiko proto žmogus nenorėjo persikelti į Rytus. Kaip parodė istoriją, beveik visi, patyrusieji komunizmo „palaimą“, išmainė ją į orumą, saugumą, klestėjimą ir teisinę apsaugą – dalykus, Vakaruose laikomus savaime suprantamais.
Žvelgiant atgal, šis kontrastas atrodo dar ryškesnis negu matėsi anuomet. Didžiąją dalį Šaltojo karo laikotarpio Vakarai atrodė itin pakrikę, krečiami 7-ojo dešimtmečio kultūros karų ir 8-ojo dešimtmečio ekonomikos sunkimų, moraliai diskredituoti makartizmo ir paramos chuntoms, taip pat smarkiai susiskaldę dėl branduolinių ginklų ir Amerikos vadovavimo. Sovietų Sąjunga, priešingai, atrodė tvirta ir sėkminga – kokia dabar atrodo Kinija.
Taigi, pastangos pašalinti mūsų pačių sistemos politines, ekonomines ir kitas silpnąsias vietas yra gyvybiškai svarbus elementas, mums ginantis tiek nuo Vladimiro Putino išklerusio režimo, tiek nuo daug rimtesnių priešininkų Pekine. Priešų įtakos operacijos geriausiai veikia, kai prarandame viltį. Kodėl nepriimti sinekūros, nesudaryti pelningo sandorio, nepaimti kyšio arba tiesiog nekeliaklupsčiauti prieš sistemą, kuri atrodo esanti pranašesnė? Tik kvailiai aukojasi dėl pralaiminčios pusės. Anuomet, kaip ir dabar, kovojant buvo svarbiausia ne ištekliai. Vakarai, jeigu susivienytų, tebebūtų daug didesni ir turtingesni negu jų priešininkai. Tačiau mes esame silpnesni savo valia ir gebėjimu koordinuoti veiksmus. Ar ši padėtis bus ištaisyta – priklauso nuo mūsų pačių.
Paskutinioji 1989 metų pamoka – mūsų požiūris į pačią „Rytų Europą“. Net ir per Šaltąjį karą jos samprata buvo abejotina. Praha yra į vakarus nuo Vienos. Suomija laikoma Vakarų valstybe, bet yra ryčiau daugelio šalių, kurias esame įpratę vadinti Rytų Europa. Per pastaruosius 30 metų tokią sampratą pagrindžiantys faktai pasikeitė, bet šis terminas tebevartojamas nusakyti „kitoniškumui“ – daugiausiai atsilikimui, neliberalumui ir neatsparumui Kremliaus daromam spaudimui.
Kita vertus, Estija mus jau pralenkė, žengdama į skaitmeninį amžių. Slovėnija yra turtingesnė negu dvi „vakarietiškomis“ laikomos šalys – Graikija ir Portugalija, tai pat vejasi kitados buvusią galingą Italiją. Jeigu jums nerimą kelia neliberalumas – pirmiausiai reikėtų atkreipti dėmesį į Italiją, kur valdžioje yra kraštutinė dešinioji „Lyga“. Švedija ir Suomija, nors nėra NATO narės, Rusijos atžvilgiu nusiteikusios daug karingiau negu dauguma buvusių sovietinės imperijos šalių. Juk nebekalbame apie „buvusias Habsburgų“ arba „buvusias nacistines“ valstybes. Taigi, nebeturėtume kalbėti ir apie „postkomunistines“ šalis. Geriausias būdas švęsti totalitarizmo griūties Europoje metines – išvaduoti jo aukas nuo šios sistemos paskutiniojo palikimo.
----------
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo draudžiama.
