Lietuvos Vyriausybė negali apsispręsti dėl Ekonomikos ir inovacijų ministerijos prijungimo prie Energetikos ministerijos, naujai ministerijai vėliau perduodant dalį Aplinkos ministerijos funkcijų. Todėl šis klausimas buvo laikinai išimtas iš Vyriausybės darbotvarkės. Kodėl taip atsitiko?
Vežimą pastačius prieš arklį, greitai iš vietos nepajudėsi. Planuojamas ministerijų pertvarkymas yra labiau politiškai motyvuotas nei pagrįstas viešosios politikos argumentais. Prezidentui Gitanui Nausėdai atmetus premjero patarėjo Luko Savicko kandidatūrą, nuo 2019 metų gruodžio mėnesio taip ir nepavyko paskirti naujo ekonomikos ir inovacijų ministro.
Nusprendus neteikti kitos ministro kandidatūros, po susitikimo su Prezidentu Ministras Pirmininkas S. Skvernelis paskelbė, kad trys ministerijos bus sujungtos į dvi. Todėl akivaizdu, kad pirmiausia politinės aplinkybės vertė ieškoti argumentų dėl ministerijų sujungimo užuot sprendus konkrečias viešojo valdymo problemas.
Šis klausimas buvo pradėtas svarstyti Vyriausybėje jau naujojo koronaviruso COVID-19 epidemijos Lietuvoje metu. Esant ekstremaliajai situacijai reikalinga daugiausia politinio dėmesio teikti koronaviruso stabdymui, remiantis ekspertų patarimais ir empiriniais įrodymais, o ne politiniais sumetimais. Taip pat šios krizės metu labai reikšmingas vaidmuo tenka Ekonomikos ir inovacijų ministerijai, atsakingai už Lietuvos ekonomikos skatinimą. Todėl prasmingas Prezidento G. Nausėdos, kuris anksčiau irgi siūlė trijų ministerijų sujungimą į dvi, pozicijos patikslinimas, jog ministerijų jungimas dabar neturi būti vykdomas mechaniškai ir tai neturi trukdyti kovai su koronavirusu.
Pagal teisės aktų projektus prie mažesnės Energetikos ministerijos numatyta prijungti didesnę ir tik 2019 m. sausio 1 d. pradėjusią veikti Ekonomikos ir inovacijų ministeriją. Nauja ministerija atsirastų 2020 m. spalio 1 d., bet jai Aplinkos ministerijos funkcijos būtų perduotos tik nuo 2021 m. sausio 1 d. Toks kompleksinis dviejų etapų reorganizacijos procesas reiškia, kad pereinamasis laikotarpis užsitęstų iki kitos Vyriausybės kadencijos pradžios. Kadangi atėjus į valdžią kiekviena nauja Vyriausybė paprastai peržiūri viešojo valdymo struktūras ir vadovų komandos sudėtį, tai dar labiau didintų netikrumą dėl atitinkamų ministerijų valdymo ir jų funkcijų vykdymo. Todėl viešojo valdymo proceso prasme būtų tikslinga šį pertvarkymą atidėti ne tik iki karantino pabaigos, bet iki kitos Vyriausybės kadencijos pradžios.
Bet koks valstybės institucijų pertvarkymas yra viešojo valdymo pokytis, kuris turi būti tinkamai valdomas. Kompleksinis reorganizavimas, kuriame dalyvautų net trys ministerijos, yra tikrai reikšmingas kaitos sprendimas, kuriam reikalinga kruopščiai pasiruošti. Tačiau planuojant trijų ministerijų pertvarkymą nebuvo atlikta sisteminė ar horizontali funkcijų analizė, kurios metu paprastai analizuojamos ir lyginamos pertvarkyti numatytų institucijų funkcijos, pateikiamos detalios rekomendacijos ir sprendimai, kaip tobulinti esamą valdymo sistemą ir didinti konkrečių institucijų veiklos efektyvumą. Pavyzdžiui, abejotinas pasiūlymas prisitaikymą prie klimato kaitos politikos padarinių, už kurį toliau būtų atsakinga Aplinkos ministerija, atskirti nuo klimato kaitos (švelninimo) politikos formavimo, nes pagal tarptautinių organizacijų rekomendacijas prisitaikymas turi būti integruotas į bendros klimato kaitos politikos formavimą.
Nesant aiškaus ministerijų reorganizavimo modelio ir konkretaus perėjimo plano Vyriausybių pasikeitimo laikotarpiu ministerijų pertvarkymas gali duoti daugiau žalos, nei naudos. Pavyzdžiui, bandymas perkelti Žemės ūkio ministeriją į Kauną žlugo dėl prastos idėjos ir nesuvaldyto pertvarkymo proceso, kurio metu ši ministerija neteko dalies kompetentingų tarnautojų. Apie prarastų darbuotojų grėsmę reorganizuojamose ministerijose įspėjo ir Virginijus Sinkevičius, Europos Komisijos narys, anksčiau ėjęs ekonomikos ir inovacijų ministro pareigas Lietuvos Vyriausybėje.
Tačiau reikia pripažinti, kad pagal viešosios politikos logiką Darnios ekonomikos, energetikos ir klimato ministerijos kūrimas apskritai gali būti naudingas siekiant geriau įgyvendinti klimato kaitos ir žiedinės ekonomikos prioritetus ateityje, jeigu jis būtų tinkamai įgyvendintas. Po ministerijų reorganizacijos šie aktualūs klausimai galėtų pakilti į aukštesnį politinį lygį, kurį atspindi ne tik Vyriausybės ir ministerijų prioritetų sąrašas, bet ir konkrečių viešosios politikos klausimų įvardijimas ministerijų pavadinimuose ir ministrų portfeliuose.
Nors Aplinkos ministerija kategoriškai nepritaria jos funkcijų perdavimui naujai kuriamai ministerijai, reikalinga išlikti atviriems galimiems pokyčiams klimato kaitos valdyme, siekiant šiuos klausimus spręsti labiau holistiniu būdu ir imantis aktyvesnio koordinavimo iš Vyriausybės centro. Kadangi Lietuvoje paprastai sudaromos koalicinės Vyriausybės, svarbiausių Vyriausybės pareigų – Ministro Pirmininko, finansų ir ekonomikos ministrų su plačiais įgaliojimais – priskyrimas vadovaujančiam koalicijos partneriui padėtų sukurti stiprų atitinkamų reformų branduolį naujoje Vyriausybėje.
Tačiau pasiruošimo galimam reorganizavimui metu būtų reikalinga kruopščiai įvertinti riziką, kaip būtų valdoma nauja „superministerija“, kuri būtų atsakinga net už septynias plačias valdymo sritis (klimato kaitą, energetinį saugumą, branduolinę energetiką, energijos išteklius, ekonomikos politiką, konkurencingumo didinimą ir valstybės informacinius išteklius). Kaip toliau būtų įgyvendinami kiti Vyriausybės prioritetai (tokie kaip skaitmenizacija ekonomikoje ir viešajame sektoriuje), dėl kurių Ekonomikos ir inovacijų ministerija buvo pertvarkyta ir pervadinta nuo 2019 m. sausio 1 d.?
Apibendrinant, pusiau skustas, pusiau luptas siūlymas sujungti ministerijas pateko į aklavietę ekstremalios situacijos sąlygomis. Šio pertvarkymo forsavimas XVII Vyriausybės kadencijos pabaigoje kelia riziką dėl kelių ministerijų ir jų funkcijų vykdymo nestabilumo esant ilgam pereinamajam laikotarpiui ir galimam valdančiosios daugumos pasikeitimui 2020 metų pabaigoje.
Koronaviruso epidemijos ir jos metu prasidėjusio ūkio nuosmukio metu būtų prasmingiausia, jeigu Ministras Pirmininkas S. Skvernelis ir Prezidentas G. Nausėda įveiktų ankstesnius nesutarimus ir kiek galima greičiau sutartų dėl naujo ekonomikos ir inovacijų ministro paskyrimo. Neabejoju, kad tikrai būtų galima rasti tinkamą patirtį turintį vadovą, kuris per trumpą laiką sugebėtų imtis aktyvios lyderystės tam, kad Lietuvos ūkis patirtų kiek galima mažesnį nuosmukį ir greičiau atsigautų.
----------
Dr. Vitalis Nakrošis yra VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius
Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo draudžiama.
