Komentaras
Įpusėjant antriems metams su COVID-19 pandemija priešakyje, valdžia sugalvoja išeitį – galimybių pasą. Tai priemonė, be kurio negalima gyventi normaliai ir įprastai: sėdėti kavinėse, lankytis koncertuose, jau nekalbant apie išsiilgtus aukštuomenės renginius, net savo jubiliejaus atšvęsti nepavyks be šio paso.
Kalbant apie tai, kas nepavyks (o nepavyks praktiškai visuma adekvačių ir įprastų ikipandeminių veiklų), vertėtų prisiminti visuomenėje iš valdžios atstovų sklandžiusius žodžius: „Skiepas nėra būtinas, turite teisę jo atsisakyti“.
Teisę, kuri virsta ribotuvu įprasto gyvenimo greičio spidometre?! Kaip ir automobilio spidometre... Toks ribojimas yra absurdiškas. Žmogus tampa ta pilka visuomenės pelyte, užspausta į kampą – nors esi skeptiškas vakcinacijai, tačiau be skiepo neturėsi galimybių.
Ką daryti tiems, kurie dėl sveikatos problemų negali skiepytis? Valdžios atsakymas paprastas: testuotis kas savaitę. Nesureikšminkime fakto, kad sekančią dieną po testo galima užsikrėsti virusu ir net to nežinoti, ir vaidentis visuomenėje su bacilomis. Juolab, galima bus eiti į susibūrimus, kuriuose virusas plis. Bus masinis užkratas. Bus trečia banga. Gal viskas pagal planą?! Tik šį kartą ne Dievas planuoja.
O dabar pagalvokime, kas nutiks, jeigu gpasas.lt sistema nustos veikusi, arba bus nu(si)laužta. Be paso juk nebus galimybių! Panašu, jog valdininkai taip perima vadžias į savo rankas – kada nori ir kaip nori gali kontroliuoti visuomenę, kad ši, tikėdama viltingais (jau dvejus metus besitęsiančiais) pažadais apie visuomenės ištraukimą iš pandemijos duobės, sutiks vėl sėdėti namuose. „Savo noru“. Sėdėti namie nėra blogai, tik būtų galima tai daryti kasmet su pertraukomis. Pavyzdžiui, per kiekvieną pavasario ar rudens gripo sezoną. Juk irgi virusas. Ir nuo jo mirštama.
Valdžia tyli. Nepasiruošė adekvataus atsakymo.
Taigi, kas nutiks, jei sistema neveiks? Koks kitas būdas sudalyvauti, pavyzdžiui, artimojo laidotuvėse, jeigu neturi paso? Apie tokį scenarcijų kalbų nėra. O gal turėtų būti, žinant ne visai nusisekusią Lietuvos institucijų serverių nu(si)laužimo arba užliejimo patirtį? Tai ar ištikrųjų valdžios atstovams visuomenė svarbiau už viską, jeigu, galvodami apie visus, nepagalvoja apie kiekvieną?
Galimybių pasas – laisvoje šalyje. Šis sakinys kaip svarstyklės: nelaisvė ≠ laisvė. Lietuva yra demokratinė šalis. Taip bent jau teoriškai skelbiama. Nors ir nėra tikslaus, visuotinai priimtino demokratijos apibrėžimo, lygybė ir laisvė nuo seniausių laikų išskiriami kaip demokratijai svarbios savybės. Lygybė ir laisvė. Ar galėtume šioje, dar nežinia kiek į ateitį nuplanuotoje, pandeminėje situacijoje įžvelgti lygybę? Laisvę? Laisvė nūdien prilyginama galimybėms. Be galimybių nebus laisvės. O visi neturintys galimybių nėra lygūs su laisvais žmonėmis. Tai ar galimybių pasas vienija ar dalija ir taip susiskaldžiusią Lietuvos bendruomenę į dar mažesnes daleles?!
Šis elektroninis QR kodas gal ir viena iš išeičių pabėgti nuo besivaikančios koronos šmėklos, tačiau ne vienintelė ir, juolab, ne protingiausia. Kad ir kokiomis priemonėmis būtų stengiamasi suvaldyti situaciją, turėtų būti atsižvelgiama į demokratinės šalies principus – laisvę ir lygybę. Ne diskriminaciją. Neturėtų būti griaunami tvirti valstybės ir jos moralės pamatai dėl savanaudiškų kažkieno paskatų.
Prisiminkime, kai vos dviejų balsų pritrūko iki šalies priverstinės degradacijos, pažeminant valstybės pagrindą – šeimą, jei būtų buvęs įteisintas Partnerystės įstatymas. Buldozeriu bandoma prastumti sau naudingus sprendimus, kol valdžioje.
Ir visada – „čipuoti“ ar ne – daugiausia galimybių turės valdžioje sėdintieji.
Nuotr. iš asmeninio arch.
