Kalbant apie vandens išteklius, Lietuvos padėtis, palyginti su daugeliu kitų šalių, yra gana palanki – dėl klimato sąlygų ir geografinės padėties mes turime gana stabilų ir pakankamą gėlo vandens kiekį. Be to, mes bene vieninteliai Europoje geriame tik požeminį vandenį, sako Lietuvos geologijos tarnybos Hidrogeologijos skyriaus vyriausiasis specialistas Petras Pūtys.
„Mums pasisekė, kad gyvename nestokodami vandens, bet vis tiek, kaip ir daugelis šalių, Lietuva turėtų ir toliau rūpintis savo vandens išteklių apsauga ir valdymu – privalome užtikrinti, kad galimi klimato kaitos padariniai nekeltų grėsmės šalies vandens išteklių saugumui: reikalingos investicijos į vandens taupymo technologijas, jo atkūrimo projektus ir visuomenės švietimą apie tvarų? vandens naudojimą“, – pabrėžia hidrogeologas.
Kalbėdami apie požeminį vandenį, mes prisimename ir šaltinius (arba versmes) – tai vietos, kur požeminis vanduo natūraliai išteka į žemės paviršių. Hidrogeologai, tirdami kai kuriuos šaltinius, surenka dalį informacijos apie požeminio vandens (daugiausia gruntinio) kiekį ir kokybę. Šie šaltinių tyrimai yra Lietuvos valstybinio požeminio vandens monitoringo dalis.
Mokslininkai sutinka, kad kai kuriais atvejais vartoti galima ir kitų (ne monitoringui skirtų) šaltinių vandenį, bet jų vandens tinkamumas nustatomas istorine patirtimi arba atskirų tyrėjų individualiomis pastangomis.
Pirmu atveju šaltinio vandens kokybė įvertinama remiantis ilgalaikiais stebėjimais ir vietos bendruomenių sukauptomis žiniomis. Tarkim, jeigu tam tikro šaltinio vandenį žmonės naudojo dešimtmečius ir nebuvo pastebėta sveikatos problemų, galima manyti, kad vanduo tinkamas vartoti. Vis dėlto svarbu paminėti: nors šaltiniai gali teikti švarų ir gėlą vandenį, ne visi jie tinka vartoti tiesiogiai, be išankstinio filtravimo, ypač jei vandenyje didelis geležies kiekis.
Individualios tyrėjų pastangos apima konkretaus mokslininko ar eksperto atliekamus tyrimus, kurie nėra reguliariosios monitoringo programos dalis. Šie tyrimai gali apimti vandens mėginių paėmimą ir laboratorinę analizę, siekiant nustatyti vandens cheminius rodiklius, mikrobiologinį saugumą ir kitas savybes, leidžiančias įvertinti vandens tinkamumą vartoti.
Kaip primena hidrogeologai, požeminio vandens sistemas veikia klimato kaita, tad šaltiniai gali padėti atskleisti, kokį poveikį šie procesai daro požeminio – ypač gruntinio – vandens sistemoms. „Kadangi šaltiniai yra požeminės vandens sistemos dalis, tad ir jų tyrimai padeda geriau suprasti hidrogeologines sąlygas, tarkim, vandens filtracijos kelius ir požeminio vandens kokybės kaitą“, – sako Lietuvos geologijos tarnybos specialistas.
Nors ne vienam gali pasirodyti, kad šaltinių vanduo teka nuolatos ir jų tėkmės pobūdis nesikeičia, iš tiesų ir šaltiniai turi savo gyvavimo ciklą: per sausrą jie gali išdžiūti arba užšalti, jeigu temperatūra pasitaiko pernelyg žema. Įdomu tai, kad artezinės versmės, mažiau priklausomos nuo kritulių, yra stabiliausios ir ilgaamžiškiausios.
„Beje, kartais dėl įvairių natūralių procesų netgi atsiveria naujų šaltinių. Pavyzdžiui, 2019 m. pavasarį Medininkų piliakalnio apylinkėse esančių kalvų šlaite dėl itin gausių rudens liūčių atsivėrė naujų šaltinių. Tiesa, vėliau jie vėl išseko“, – sako P. Pūtys.
Mūsų šalyje šaltinių ypač gausu Aukštaitijos ir Žemaitijos nacionaliniuose parkuose, kur reljefas sudaro puikias sąlygas versmėms formuotis. Taip pat jų tanku Dzūkijos nacionaliniame ir Labanoro regioniniame parkuose, o lygumose šaltiniai dažnesni tik upių šlaituose.
Šiuo metu Lietuvoje ištyrinėta ir aprašyta apie 220 šaltinių, bet tai tik nedidelė dalis esančių gamtoje. Vis dėlto, kad ir kiek jų yra, jie turi ir kultūrinę bei istorinę reikšmę – juk daugelis šaltinių susiję su vietos legendomis ir mitais, praturtinančiais Lietuvos kultūros paveldą.
Aplinkos ministerijos nuotrauka
