Regimantas Adomaitis: „Gyvenimas prabėgo tarp realybės ir fantazijos (būtent – prabėgo, antraip būčiau jį pastebėjęs). Ko buvo daugiau – realybės ar fantazijos – sunku pasakyti. Viena aišku – realybė be fantazijos retai teikdavo pasitenkinimą. Todėl ir pasirinkau ne fiziką, o teatrą, tačiau praėjo daug laiko, kol šiek tiek pramokau svajonę paversti realybe, buvau greičiau fizikas, įsimylėjęs teatrą: paukščių giesmė žavėjo labiau nei dalelė greitintuve, skriejanti šviesos greičiu, tačiau užmiršau beveik viską, ko mokiausi fizikos, išskyrus gal tik Heisenbergo nelygybę, kuri žadino vaizduotę, neleisdama tuo pat metu tiksliai apibrėžti dalelės judėjimo ir vietos, ir kuri – kas žino? – gal ir pastūmėjo mane į kitą neapibrėžto pažinimo sritį – teatrą, kur viskas vyksta čia ir dabar, šią akimirką, vienintelį kartą ir niekada daugiau nebepasikartoja, bet teatrą – jau sakiau – aš mylėjau, o meilė yra didi jėga, sugebanti įveikti net talento stygių. Žinoma, nepasiekiau didelių aukštumų, bet vis vien laipiojau po mylimus kalnus, kurie mano dvasiai teikė atgaivą, o kai kada leisdavo patirti net skrydžio svaigulį, jei pavykdavo vaidmeniu uždegti save... negaliu užbaigti sakinio ne todėl kad būčiau sumanęs pasigalynėti su Marceliu Proustu (niekas geriau už jį neparašė sakinio, talpinančio pasaulį), o todėl, kad toks rašymas, manau, geriausiai atspindi mūsų pačių mąstymo specifiką, nesibaigiantį, kartais net nelogišką minčių judėjimą, nenutrūkstantį net miegant, kur ne tiek mintis gimdo mintį, kiek minčių seką lemia asociacijų grandinės... kartais mano vaidmenys mirdavo negimę, kartais pats sąmoningai juos nužudydavau, jeigu jie neatliepdavo mano tiesos... nekenčiau netgi savo paties melo, todėl netgi mėgstami personažai man keršydavo, išsprūsdami iš rankų...
Vardinti vaidmenų nėra prasmės – kas domėjosi teatru, tikriausiai matė, o žodiniai apibūdinimai neperteikia realybės. Tik dar kartą pabrėžiu – būtina mano vaidmenų sąlyga buvo meilė, kuri baigėsi taip pat staiga, kaip prasidėjo: vieną rytą supratau, kad nebenoriu teatro... ir lioviausi su juo bendravęs. Šiaip ar taip, ėjo aštuoniasdešimtieji gyvenimo metai.“
1937 m. sausio 31 d. Šiauliuose gimęs Regimantas Adomaitis teatro scenoje atsidūrė jau subrendęs ir pasiryžęs ieškoti naujo gyvenimo tikslo. Baigęs Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą, Adomaitis 1959–1962 m. studijavo Vilniaus konservatorijos Aktorinio meistriškumo katedroje. Pirmieji metai po studijų aktorių blaškė po įvairius Lietuvos teatrus: 1962–1963 m. jis dirbo Kapsuko (Marijampolės) dramos teatre, 1963–1967 – Kauno dramos teatre, 1967–2002 Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, o nuo 2002-jų Adomaitis tapo laisvai samdomu aktoriumi ir vaidino įvairiuose teatruose; paskutiniai vaidmenys sukurti Vilniaus mažajame teatre.
eatre Adomaitis sukūrė per šešiasdešimt vaidmenų, tarp kurių svarbiausi – Mindaugas (1969), Mažvydas (1978) Henriko Vancevičiaus pastatytose istorinėse Justino Marcinkevičiaus dramose, įdomių, netikėtų vaidmenų Adomaitis sukūrė Irenos Bučienės pastatymuose – Arthuro Millerio „Kainoje“ (1970), Karelo Čapeko „Makropulo recepte“ (1973), Friedricho Dürrenmatto pjesėje „Vaidinam Strindbergą“ (1974). Paskutiniu savo kūrybos laikotarpiu teatre jis vaidino Jono Vaitkaus, Algio Latėno, Rimo Tumino, Oskaro Koršunovo spektakliuose. Ne kartą juos prisiminęs Adomaitis atsigaudavo, pabrėždamas savo ryžtą rizikuoti. Jis visais laikais buvo atviras naujovėms. Žiūrovai tuo galėjo įsitikinti stebėdami jo vaidmenis, sukurtus įvairiuose teatruose, skirtingo režisūrinio braižo spektakliuose.
Adomaitis priklauso tiems aktoriams, kurie, pripažindami režisieriaus vaidmenį, spektaklio struktūroje tampa tarpine aktorinio-režisūrinio teatro grandimi. Pripažindamas ir atvirai siekdamas režisieriaus „invazijos“ į spektaklio audinį, niekada nekritikavęs režisūrinio teatro akibrokštų, ką, beje, drąsiai atmetė kai kurie jo kartos aktoriai, nuosekliai analizavęs naujausius pastatymus, savo aktorine kultūra, visa laikysena tiek scenoje, tiek gyvenime jis stengėsi suvaldyti kraštutinumus, pažeidžiančius pagrindinius teatro segmentus. Tai susiję ne su amžiumi, ne su konkrečia aktorine karta – aktorius tiesiog savo esybe siekė sutvirtinti etinius teatro pagrindus, o ne pasinerti į tuščiavidurių formų paieškas, kurios pereinamajame postsovietiniame laikotarpyje užtvindė repertuarinius teatrus. Galima manyti, kad ši tendencija pagreitino Adomaičio pasitraukimą iš teatro. Adomaitį galime laikyti unikalia teatrine „sistema“. Jis ypatingas ne vien savo talentu, ypatingu teatrinės etikos suvokimu, bet ir fenomenaliu santykiu su žiūrovais. Lietuvoje, kur „žvaigždės“ sąvoka niekada nebuvo susijusi su tokiu atviru publikos pripažinimu kaip kai kuriose kitose šalyse, Adomaitis yra išimtis. Šią gal net metafizinę jauseną galima buvo stebėti net paskutiniais jo vaidybos metais: net epizodiniuose vaidmenyse išvydusi šį aktorių, žiūrovų salė „subanguodavo“, pasigirsdavo
Adomaitis visada tikėjo teatru. Įvairiuose pasisakymuose ar savo užrašuose jis kalba apie „paslaptį“, kuriai įminti burtažodžio ieško daug garsių menininkų. „Aktorius turi būti burtininkas, pasakantis žiūrovui paslaptį.“ Jo kiekvienas išėjimas į sceną buvo tolygus ne vien rizikai ar savianalizei, bet maksimaliam susitapatinimui su kuriamu personažu, sutapatinimui savęs su tais, kurie sėdi salėje ir dar atviri pažinti tariamas tiesas. Tai aktorius, priklausantis prie tų vienetų, kurie niekada scenoje nesiilsėjo, jį visada lydėjo deganti, karščiuojanti aistra. Pats aktorius apie tai rašė: „Bene pagrindinė aktoriaus savybė turėtų būti aistringumas. Bet koks vaidmuo be aistros – nulis.“
Aktorius per visą savo kūrybinį gyvenimą visada pabrėždavo nuolatinę „dileminę“ būseną. Prisimindamas kai kuriuos gyvenimo periodus, jis neslėpė nepaliaujamų svarstymų apie kūrinio kokybę, apie savo vaidmenis įvairių spektaklių sandaroje. Tai ypač ryšku jo svarstymuose apie „Mažvydą“: „Atsisakyti savęs vardan Mažvydo, t. y. ne apie save galvot, ne apie tai, kaip aš dabar „duosiu“, o papasakot apie „Mažvydą“. Būt autoriaus tarnu, dingt jo šešėly.“ Šis profesinis tikėjimas vaidmeniu suformavo aktoriaus asmenybę, kuria įtikėjo visa tauta. Mažvydas, kaip ir Mindaugas, – pirmieji tautos budintojai. Lietuvos Sąjūdis be jų taip pat neįsivaizduojamas. Šie vaidmenys – kaip vidinis tautos užtaisas.
Lietuvos ir užsienio kino filmuose Adomaitis yra sukūręs daugiau nei septyniasdešimt vaidmenų Lietuvos, Rusijos (Maskvos, Peterburgo (buv. Leningrado), Odesos, Sverdlovsko), Baltarusijos, Armėnijos, Ukrainos, Moldavijos, Latvijos, Vokietijos kino studijų filmuose. Reikšmingiausi vaidmenys: Donatas Vytauto Žalakevičiaus juostoje „Niekas nenorėjo mirti“ (1965), Kasparas Almanto Grikevičiaus ir Algirdo Dausos filme „Jausmai“, (LKS, 1966) Edmundas – Grigorijaus Kozincevo „Karalius Lyras“ („Lenfilm“, 1971), Franciskas – V. Žalakevičiaus „Tas saldus žodis – laisvė“ („Mosfilm“, LKS, 1971), Orlandas – V. Žalakevičiaus „Kentaurai“ („Mosfilm“, 1978) ir kt.
Kino aktoriaus mene egzistuojančių elementų individualus naudojimas tapo Adomaičio kalba ir originaliu aktoriaus stiliumi. Kinas jam tapo ne vien darbu, bet ir atradimų galimybe. Dirbęs Lietuvos ir daugelyje užsienio kino studijų, Adomaitis išskyrė darbą Vytauto Žalakevičiaus filmuose, jį vadino savo antruoju krikštatėviu: „Su juo kine surišta viskas.“ Visada vertino Almantą Grikevičių, Arūną Žebriūną, Algirdą Dausą, bet idealo neturėjo. Jis pripažino, kad jo ir būti negali. Na, gal arčiausiai idealo – Žalakevičius, nes jis „Mokytojas. Meistras.“ Daug reikalavo, bet ir daug davė. (Teatre tokiu vadino Henriką Vancevičių.)
Kino režisierius Vytautas Žalakevičius: „Regimantas Adomaitis – dalis mano filmų, dalis mano scenarijų, nes dažnai rašydavau, turėdamas omeny, kad būtent jis vaidins, o tiksliau – turi vaidinti tą ar kitą vaidmenį. Taigi, jis – dalis mano biografijos.“
Teatro režisierius Rimas Tuminas: „Aš nuolat žavėjausi Adomaičio profesionalumo grožiu, jau nekalbant apie talentą. Tas jo rytinis atėjimas į repeticiją, kada nieko nėra, o jis jau yra. Jis jau scenoje. Jaunimas aplink migruoja: ateina, išeina, vėluoja, o Adomaitis – scenoje. Jis kaip Arnas Rosenas, Juozas Rygertas, kaip dar kiti, kurie suprato profesionalumą kaip amato dalį, kaip talento atspindį.“
Aktorė Eglė Gabrėnaitė: „Tokių kaip Regimantas teatro pasaulyje nėra daug – vienetai. Man atrodo, legenda jis tapo todėl, kad nepaprastai daug dirbo. Darbininkas – pats didžiausias komplimentas menininkui. Be to, išsaugojo paslaptį – jo kūrybos sudėlioti į lentynėles nepavyks. Legenda irgi yra paslaptis, neįmanoma atspėti, įvardyti jos priežasčių.“
Aktorė Agnė Šataitė: „Regimantas atrodo taip, tarsi kartu su savimi neštųsi visą aktorinį krūvį. Tas heroizmas slypi jo viduje. Iš pažiūros Adomaitis „šaltas“, stoiškas, netgi abejingas, o priartėjus atrodo netgi priešingai – šiltas, jaukus, lankstus. Tiedu poliai nuolat mainosi, dėl to kartais prie jo norėdavosi prisišlieti kaip vaikui, o kitą kartą – bėgti tolyn. Vien savo buvimu jis užpildo visą erdvę: kažkoks rimtumas, susikaupimas, sakralumas...“
Ištraukos iš Daivos Šabasevičienės knygos Smėlio pilys. Regimantas Adomaitis: vaidmenys, tekstai, laiškai. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017.
Daiva ŠABASEVIČIENĖ
