Neseniai pasirodė naujas rašytojos Lauros Sintijos Černiauskaitės romanas „Šulinys“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018 m.), kuriame pasakojama apie aukos tapimą budeliu, sudėtingus suaugusiųjų santykius ir vaikų padėtį jų sukurtose situacijose, kai tenka tiesiog išbūti arba pranykti juodoje šulinio akyje.
Autorė teigia: „Tai tema, kurią norisi ne gvildenti, bet glostyti. Išglostyti iš jos visą blogį, kad grįžtų atgal į pragarą ir daugiau nesiteiktų mums rodytis. Tik kad galėtum glostyti, turi nuplėšti prikepusį tvarstį, perpjauti pūlinius, išvalyti, dezinfekuoti. Tai nemalonus, sunkokas darbas. Bet po jo telieka sveikti.“
Nuo mažens taip pat jaučiu baimę šuliniams – gal dėl to, kad močiutė visiems savo mažamečiams anūkams, kurie svečiuodavosi kaime, buvo įteigusi, kad šulinyje gyvena ragana, įsiurbsianti tuos, kurie kiš nagus prie šulinio durelių. Jūsų romane šulinys tampa ir nusikaltimo vieta. Kaip kilo mintis imtis šio įvaizdžio ir šios temos?
Man atrodo, kad šulinio baimė yra beveik archetipinė. Kaip ir ryšys su šuliniu, kuris apima ne tik šitą baimę, bet ir trauką, smalsumą, kaip yra po žeme, kvapą gniaužiančius žaidimus su savo paties baimėmis. Kodėl vaikai taip mėgsta baisias istorijas? Siaubo filmus? Pridėkim krikščionišką konotaciją: prie šulinio įvyko sukrečiantis Kristaus ir samarietės pokalbis, apvertęs jos gyvenimą. Jis įrašytas mūsų krikščioniškoje kultūroje, net jeigu nesimeldi bažnyčioje ir neskaitai Šventojo Rašto.
Pagoniškoje mitologijoje, kuri lietuviui irgi artima, šulinys sieja žmogų su antgamtiniu požemių pasauliu. Bet žiūri jis į dangų! (Tas šulinio žvilgsnis ne atsitiktinai yra ant knygos viršelio...) Taigi apima visas tris sferas: požemius, kas ant žemės (mus) ir dangų. Ir dar teikia vandenį, be kurio mes tiesiog neišgyventume. Jo baugi, pasiglemžianti gelmė palaiko žmogaus gyvybę. Žiūrėti į šulinį panašu kaip žiūrėti į save: ne viskas matosi, baugu, nesinori, bet turi susisiekti su ta gelme, kad liktum gyvas. Todėl šulinio metafora man labai patinka, nes ji – gelminga, daugialypė, o tai, kad šulinys knygoje tampa nusikaltimo vieta, yra antraeilis, o gal net natūraliai išplaukiantis dalykas. Kad ir kaip keistai tai skambėtų.
Pereinant jau į faktų kalbą, viskas paprasčiau: prieš keletą metų Lietuvėlę viena po kitos supurtė kelios panašios istorijos – motina įmetė į šulinį savo vaiką. Vieną kūdikį, atrodo, dar pavyko išgelbėti. Tie įvykiai mane, kaip ir daugelį, sukrėtė. Kiekvienai mamai būna akimirkų, kai norisi vaiką taip gerai papurtyti, kad, atrodo, tuoj nesusivaldysi... Nešiojausi tuos įvykius, mąsčiau, įsivaizdavau... Ir pamažu ėmiau lipdyti istorijos korį. Savo istorijos, visai kitokios, kito laikotarpio. Su dideliu gailesčiu ir vaikams, ir jų pervargusioms, nemylėtoms ir nemylimoms mamoms.
Šeimyninė saga pradedama sovietmečiu nedideliame Žemaitijos miestelyje. Įvedate nemažai konkrečių laiko ženklų – pradėdama apranga, gyvenimo būdu, baigdama kalbėsena ir vietovėmis. Vėlesniais laikais detalus erdvėlaikis atsiduria antrame plane. Kodėl?
Pasirinkau šeštąjį dešimtmetį todėl, kad jaučiu nostalgiją savo tėvų ir vyro vaikystės laikotarpiui. Keista – jame negyvenau, bet tarytum atsimenu, matau jų akimis. Beje, kai kurie jų daiktai, drabužiai, knygos pasiekė ir mano vaikystę, aštuntąjį dešimtmetį, ir ne kaip kokie atminties reliktai, o kaip vis dar buityje naudojami prietaisai (kavamalė, šaldytuvas, dulkių siurblys ir t. t.). Dabar pasakysiu kaip senutė: tais laikais žmonės ilgai saugodavo daiktus, o daiktai būdavo geriau padaryti. Ir tai kelia pagarbą.
Žemaitijos kaimelis, kuriame vyksta veiksmas, yra mano vyro tėviškė. Tiesiog rašydama turi įsivaizduoti kokią nors vietą, ir man iš karto prilipo ši. Pavadinimas, aišku, pakeistas, kiti vietovardžiai ir veikėjai – išgalvoti. Daug kas tame kaimelyje irgi išgalvota, išsikeroję jau tik mano galvoje, bet tikros yra tos magiškos kalvos, miškai, Akmenos rėvos... Magiškas, kvapą gniaužiantis gamtovaizdis, kurį suėmiau kartu su vyro vaikyste ir pamilau visiems laikams. Ir medinė kaimo mokyklėlė miške ant kalno – tikra. Tik žmonės joje – išgalvoti, aišku.
O tą žemaičiavimą, tokį netolygų, pramaišiui su bendrine kalba, vis girdžiu iš vyro seserų ir brolių. Jis natūraliai man skambėjo rašant trečiąją romano dalį. Savo klausimu tu palietei paradoksą, kurį išgyvena turbūt visi nebejauni žmonės: ateina laikas, kai praeities detales vaizduotėje imi matyti ryškiau už tave supančius tikrus daiktus. Bet noriu klausti: ar tikrai romano vėlesniųjų laikų erdvėlaikis atsiduria antrame plane?
Kitos knygos dalys yra lygiai taip pat prisodrintos daiktiškų smulkmenų. Tik jos kažkaip neįsirėžia į sąmonę, ar ne? Nes jos savaime suprantamos, jos mus supa šiandien, mes jų nepastebim. Tai – dabartis, kurios kol kas neįvertinam, nebranginam. Jos vertė atsiras pamažu kaip brandinamo vyno – kuo senesnis, tuo brangesnis. Kai ji taps praeitimi. Gal tik paskutinėje, trumpiausioje knygos dalyje tų smulkmenų mažiausia, kalba šalta ir lakoniška, kaip ir pridera šiems laikams. Ir kava, kakava geriama iš mums gerai pažįstamų vienkartinių puodelių su dangteliais. Irgi – laikotarpio ženklas. Bet toks blankus, beveidis... O ar atkreipei dėmesį, kad paskutinėje romano dalyje veiksmas vyksta netolimoje ateityje – kokiais 2028-aisiais? To laikotarpio ženklų dar nė nežinome, tik galime nuspėti. Įtariu, kad vienkartiniai daiktai bus pasiekę savo šlovės viršūnę. O gal jau vėl pradėję nykti?
Nemėgstu socialinės prozos, deklaratyvumo, politikavimo. Nedarau iš rašymo psichoterapijos sau pačiai, nes tai neišvengiamai prislėgtų skaitytoją; tai tiesiog nesąžininga, neetiška. Nesuvedinėju su niekuo jokių sąskaitų. Tam yra gyvenimas. Literatūroje norisi aukštųjų dažnių.
Sugebate labai paveikiai pavaizduoti tokias slogias ir sunkias temas kaip vaiko mirtis. Su kokiais didžiausiais iššūkiais teko susidurti rašant šią knygą?
Šį sykį didžiausias iššūkis buvo ne tema, o romano kompozicija. Jei gerai atsimenu, nė vienos savo knygos nesu taip ilgai nešiojusi, konstravusi ir perrašinėjusi (trejus metus, nors apimtimi ji nedidelė). Vienu metu nušvito, kad kiekviena dalis turi būti vis kaip kitokios faktūros audinys, o tarp jų turi likti dideli deguonies ir laiko tarpai.
Ar kūryboje turite tabu?
Temų atžvilgiu turbūt ne. Yra tik neįdomios temos. Ir pats rakursas. Nemėgstu socialinės prozos, deklaratyvumo, politikavimo. Nedarau iš rašymo psichoterapijos sau pačiai, nes tai neišvengiamai prislėgtų skaitytoją; tai tiesiog nesąžininga, neetiška. Nesuvedinėju su niekuo jokių sąskaitų. Tam yra gyvenimas. Literatūroje norisi aukštųjų dažnių.
Turbūt kas savaitę Lietuvoje nutinka kriminalinių istorijų (kai kurios tokios baisios, kad turbūt rašytojas būtų apkaltintas neįtikinama fantazija, jeigu imtųsi jas visas įprozinti). Koks Jūsų santykis su tuo? Sekate, blokuojate ar kaip tik domitės matydama tas istorijas kaip kūrybinę medžiagą?
Pasaulio ir Lietuvėlės įvykiai pasiekia mane nereguliariai ir tik vienu būdu – trumposiomis žiniomis per vyro mašinos radiją, kai šauna į galvą jį įsijungti ir pataikyti ant kokio tūkstančio sekundžių informacijos. Tokiu būdu išgirdau ir istorijas apie šulinius. O šiaip gyvenu agresyviai užsidariusi nuo informacijos. Iš trapumo – nepakeliu to milžiniško negatyvo, gudraus manipuliavimo, paviršutiniškumo ir tuštybės, neatlaikau. Ir nesutinku, kad išorinė tikrovė – vienintelė.
Yra ir dvasinė tikrovė, kurią laikau net tikresne, nes iš jos pareina išorinė. Bent jau taip turėtų būti. Todėl savo vidų labai saugau – jis juk mano vienintelis turtas, kito neduota. Vis dažniau pasijuntu lyg kokia dykumų motina oloje, bet taip pat vis giliau suvokiu, kad man taip reikia, toks mano kelias. Todėl kliaujuosi principu: būtinos žinios mane vis tiek pasieks. Svarbiausia, kad taip ir atsitinka. O be visko, kas manęs nepasiekia, kuo puikiausiai išgyvenu.
Jau ne vienus metus aktyviai prisidedate prie jaunų žmonių rašymo vertinimo ir skatinimo. Kaip rašyti mokėtės pati? Koks Jūsų požiūris į knygas ir kursus apie kūrybinį rašymą?
Nuo kokios penktos klasės labai daug skaičiau. Ryte rijau knygas. Tai tapo poreikiu, kuris kiek apmalšo sulaukus trisdešimties, bet visiškai dar neišnyko. Toks ir yra mano atsakymas. Tas, kuris neskaito, niekada netaps rašytoju. Tai – faktas, jį paliudys kiekvienas plunksnos brolis. O visi tie kursai – gali būti, gali nebūti. Gal net visai įdomu turint laiko juose pasėdėti? Gal net būtų visai įdomu (ir kiauliška) pačiai tokius suburti, pinigų užsidirbti... Bet nenoriu maustyti žmonių. Nes jeigu visai atvirai, man atrodo, kad tie kursai – daugiau psichologinė pagalba, pamokanti žmogų išlaisvinti kokius nors savo kompleksus, patikėti savim, išmokti reikšti mintis ir jausmus arba tiesiog tapti raštingesniam. Ir tai gerai, tobulina asmenybę. Bet abejoju, ar tai tikro rašytojo startas.
Kūrybinio rašymo užduotyse dažnai sakoma, kad rašant reikia turėti savo įsivaizduojamą skaitytoją. Ar turite tokį? Jei taip, koks yra idealusis „Šulinio“ skaitytojas?
Panašus į mane pačią. Ir rašydama juntu prieš save bičiuliškas akis – įsivaizduojamas, trokštamas, o ir tikrai esančias. Rašau jau daugiau kaip dvidešimt metų ir tikrai žinau, kad turiu tą savo skaitytoją. Ne taip seniai viename Lietuvos miestelyje po renginio prie manęs priėjo nepažįstama moteris ir sako: „Ar galiu jus apkabinti?“ Apsikabinome ir taip be žodžių prastovėjome keletą minučių. Tokiems žmonėms pirmiausia ir rašau.
Niekada ir neskubu sudarinėti sutarčių su leidykla, kad terminai neterorizuotų. Guodžiuosi taip: na ir nebaigsiu, didelio čia daikto? Ar nuo to pasaulis sugrius? Ar labai čia kam reikia tos mano dar vienos knygos? (Juokiasi.) Juk paprastai autorius ir yra tas, kuriam labiausiai reikia.
Esate vienuolikos knygų autorė. Kokie Jūsų rašymo įpročiai? Ir kaip kovojate su rašymo bloku, jei tokį patiriate?
Turbūt ir pati žinai, kad rašant romaną tie blokai beveik neišvengiami. Tada matau dvi išeitis: ignoruoti ir užsispyrusiai rašyti, buksuoti ir išbuksuoti, net jeigu paskui teks viską išbraukti ir rašyti iš naujo, įkvėptuoju rašymu (ne kartą patyriau, kad įkvėpimas ateina ir beviltiškai buksuojant vietoje...). Arba: atsitraukti nuo teksto, visai jį pamiršti, pailsėti. Grįžti prie jo su švaria galva po savaitės, mėnesio, po metų. Tų visų blokų stengiuosi nesureikšminti, juk tai gyvenimas, esi gyva, įkvėpianti ir iškvepianti būtybė.
Dar mane kažkaip guodžia galimybė to kūrinio ir visai neužbaigti. Todėl niekada ir neskubu sudarinėti sutarčių su leidykla, kad terminai neterorizuotų. Guodžiuosi taip: na ir nebaigsiu, didelio čia daikto? Ar nuo to pasaulis sugrius? Ar labai čia kam reikia tos mano dar vienos knygos? (Juokiasi.) Juk paprastai autorius ir yra tas, kuriam labiausiai reikia.
Ko palinkėtumėte savo ką tik iš spaustuvės atkeliavusiam romanui?
Kad būtų gydantis. Kad rastų tuos, kuriems yra parašytas. Kad po daugybės metų galėčiau jį atsiversti su tokiu pat pogimdyminiu džiaugsmu ir palengvėjimu.
Susitikimas su rašytoja Laura Sintija Černiauskaite Vilniaus knygų mugėje vyks vasario 24 dieną, šeštadienį, 15 val. Drauge susitikime su autore ir naujausio romano „Šulinys“ pristatyme dalyvaus literatūrologai Kęstutis Urba ir Rima Pociūtė.
