Fotografas Tadas KAZAKEVIČIUS objektyvą kreipia ten, kur slypi praeitis, kur dabarties ženklai, simboliai, kad užfiksuotų juos ateičiai. Joje visa tai regėsis kaip tikrų tikriausi artefaktai, kurių vertė matuojama jausmo, emocijos, atminties kategorijomis.
„Tai, ko nebebus“ – fotografijų ciklas, kurį išgarsino dviejų berniukų ir mergaitės akimirkos Laumėnų vienkiemyje drauge su šunimi Meškiu nuotrauka. Ją „Sony World Photography Awards“ įtraukė tarp dešimties nominantų „Portretų“ kategorijoje. Ši fotografija su dar trimis T. Kazakevičiaus užfiksuotais kadrais pateko į „Royal Photography Society“ pagrindinės parodos atranką.
Gyvenimo tikrovės, autentiškumo siekis žymus šio fotografo raiškoje. Dokumentavimas – taip galima įvardyti T. Kazakevičiaus fotografijų ciklus. Socialinė žiūra, linkmė ir atsakingumas – priminti, liudyti tai, kas buvę, išsaugoti tai, kas yra dabar, o pirmiausia visa tai pamatyti ir parodyti – uždaviniai ir tikslas, tai, kas atspindėta naujausiame T. Kazakevičiaus fotografijų cikle „Įvairi Lietuva“.
Šį meninį ir dokumentinį vizualinį Lietuvoje gyvenančių tautų sąvadą autorius skiria Lietuvai, jos atkūrimo šimtmečiui. 154 tautos, gyvenančios Lietuvoje, žmonės, pati Lietuva, kiekvieno ir kiekvienam sava, skirtinga, unikali, kaip pati istorija, kaip pats gyvenimas. Apie visa tai pokalbyje su fotografu T. Kazakevičiumi, teigiančiu, kad tautos vienybę grindžia gebėjimas priimti kitus ir gyventi santaroje.
Kaip kilo idėja įamžinti tautas? Ar pavyko pirminis sumanymas, kiek jis kito, plėtojosi, kaip išsikristalizavo jau įgyvendinant?
Kad ir kaip būtų keista, tačiau ši idėja kilo iš didelės desperacijos išsigandus fakto, kad kada nors turėsiu galutinai baigti fotografinį ciklą „Tai, ko nebebus“. O pati idėja šovė galvon migdant vos kelių mėnesių dukrą Adelę ir supratus, kad mano „laisvė“ darosi kiek ribota. Mažiau kelionių, mažiau pažinčių. Bet kaip keliauti nekeliaujant? Štai ir atsakymas. Kartais apribojimai priverčia rasti žavių sprendimų.
Procesas nuolatos kito, prisimenant idėją pradžioje ir į ką ji pavirto, bet jaučiu, kad nuolatos sistemingai ir keliavau to link, ką dabar ir matote. O dar kaip tyčia pasitaikė proga, kuriai šį kūrinį ir galėjau skirti. Rodos, viskas ir sukrito į vietas.
Kas Jus patį labiausiai stebino kuriant tautų fotografijų ciklą?
Darbas vis dar tęsiasi ir netikėtumų dar prieš akis, tačiau žavu suprasti, kad pats imu geriau pažinti Lietuvą ir lietuvius, bendraudamas su šiais žmonėmis. Tikiu, kad įgyvendinęs šį darbą tikrai turėsiu ką pasakyti apie mūsų tautiškumą, tėvynę. O labiausiai nustebino (džiugiai) jų visų neaprėpiama ir išraiškinga šios šalies meilė.
Išvadų dar negaliu daryti, kiek ankstoka ir labai daug darbo prieš akis, tačiau tikrai įžvelgiau labai daug tautinių bendrybių – visi jie nuostabūs, šilti ir svetingi žmonės, o neretai ir labai charizmatiški.
Nemeluosiu sakydamas, kad pradėdamas fotografinį ciklą norėjau tiek herojų minčių, tiek jų bruožų įvairovės. Tačiau suprantu, kad ir mūsų tautiečių bruožai neretai labai skirtingi, tad kuo toliau, tuo labiau matau, kokie mes visi panašūs. Tai džiugina, nes darkart įsitikinu, kad įdomiausia – asmenybė. Jų mintys, požiūris į gyvenimą – ryškiausias tautiškumo bruožas.
Kartu su nuotrauka pateikiate ir portreto asmenybės pristatymą. Nuotrauka dažniau liudija žmogaus vidinį „aš“ ar kelia nuostabą, nejaugi tai slypi po šiuo atvaizdu?
Kai kurių herojų istorijos tikrai priverčia nustebti ir net kartais šoktelti kėdėje, kitos daugiau patvirtina herojaus atvaizdą nuotraukoje, tačiau kiekvienas bendravimas atskleidžia naujų detalių, kurios savotiškai įdomios ir įtraukiančios.
Pasidalinkite Jums ypatingiausia portreto asmenybės gyvenimo istorija.
Nesinori perdaug užbėgti už akių ir atskleisti būsimų herojų istorijas, tačiau su nekantrumu laukiu graikų tautybės pristatymo. Šios tautybės herojaus istorija tikrai pritrenkiama. O iš jau papasakotų – jakutų tautos atstovės Akulynos istorija tarsi įtraukiantis romanas. Kiek dar detalių ten nepapasakota, tačiau stengiuosi neišsiplėsti, norisi sudėti viską į „suskaitomą“ teksto kiekį.
154 tautos, jos visos – Lietuva. Atkūrimo šimtmečio akivaizdoje ką Jums reiškia tautinis tapatumas?
Manau, kad terminas „tautiškumas“ yra labai paslankus, tačiau, be jokios abejonės, kai kurie dalykai išlieka svarbūs. Tai tradicijos, savo istorijos išmanymas, tačiau man asmeniškai, kaip ir teigiau įvadiniame ciklo tekste, tautos vienybė – ne sugebėjimas užsidaryti ir izoliuoti save nuo aplinkos, kaip tik priešingai, – priimti kitus ir gyventi santaroje.
Kada ir kur bus galima išvysti „Įvairią Lietuvą“? Kviesdamas žiūrėti fotografijų ciklo, kokią esminę žinią norite perduoti?
Kol kas šį ciklą pristatysiu feisbuko ir instagramo socialiniuose tinkluose, pateikdamas herojų istorijas, tačiau visi jau pristatyti herojai bus pasiekiami adresu www.diverse.lt, tiesa, čia istorija dingsta, tačiau randamas sentencijos vertimas. Tačiau nemeluosiu sakydamas, kad ateities planuose tikrai tikiuosi šį ciklą pristatyti parodos bei albumo formatu.
O žiūrovui šiuo ciklu noriu padėti įsimylėti Lietuvą iš naujo, leidžiant ją pamatyti kitataučio akimis. Juk taip dažnai ant jos paburnojame.
Pats gavau šią dovaną gyvendamas 5 metus ne Lietuvoje, tad mano akys buvo išsiilgusios tėvynės. Galbūt dėl to ir atsirado tokie fotografijų ciklai kaip „Tai, ko nebebus“ ir „Įvairi Lietuva“.
Koks kadras Jums asmeniškai įprasmina Lietuvą – prieš šimtą metų, dabar, po šimtmečio?
Laikas uždeda savo žymę fotografijoje, jis ją subrandina, suteikia naujų simbolių ar kaip tik ją pakeičia. Tad manau, kad nerasiu vieno kadro, kuris įgautų tokią universalią reikšmę.
Tačiau, kai pamąstai giliau, vienintelis visą tautinį identitetą atskleidžiantis dalykas yra mūsų tautinis rūbas, juostos, jų raštai. Galbūt dar dainos. Tai tautos menas, kilęs iš žmonių, jų kasdienybės bei tradicijų.
Straipsnio įžangoje Jūs pristatomas kaip socialiai atsakingas fotografas. Kaip suvokiate vizualiojo meno kūrėjo teises, užduotis, pareigas, atsakomybes ir pan.?
Įžvelgiu keletą kūrėjo atsakomybių. Kūrėjas yra atsakingas sau kaip autoriui, žiūrovui, tačiau bet kokiu atveju būtina aiški fotografijos žinutė, nenuvilti estetika ir visų svarbiausia – nenuvilti rodomo herojaus. Tiek pateikiamu vaizdu, tiek pateikiama informacija.
Pokalbio pabaigoje nusakykite atkurtos Lietuvos šimtmečio portretą. Jūsų manymu, kas ir kaip įprasmintų būtent šio istorinio momento Lietuvą?
Nors aplink mus vyksta ir daug įvairių kontroversiškų procesų, rodos, neretai nuviliančių žmones ir gniuždančių jų tautiškumą, tačiau aš mūsų šalyje matau beprotišką norą keistis, būti geresniam, mąstyti šviesiau. Tikiu, kad Lietuvą šiame etape puikiai atspindėtų bet kurio smalsaus, pakilios dvasios ir šviesaus proto tautiečio portretas, o gal… net geriau, visų Lietuvoje gyvenančių tautų portretas!
