Gražina VERŠINSKIENĖ
Juozapo Kukšto, vasario 18-ąją atšventusio 68 m. sukaktį, ilgamečio lietuvių, o vėliau – etikos mokytojo, vienintelė darbovietė – Gabijos gimnazija, kurioje mokytojavo 40 metų. Be veiklos nenustygstantis vietoje, įsisuko ir į meninį miesto gyvenimą – įvairių renginių vedėjas, skaitovas, ilgametis choro „Draugystė“ dainininkas, „Skrajojamojo“ teatro aktorius, dar ir piršlys – visko net neišvardinsi. Jis didžiuojasi savo, žemaičio, šaknimis ir brangina Žemaičių pasą, gautą dar 1998 m.
J. Kukšto veikla neliko nepastebėta – pelnyta daug diplomų, garbės raštų. Svarus jo veiklos įvertinimas – 2013 m. respublikiniame konkurse įteikta vardinė statulėlė ir diplomas „Už ryškiausią epizodinį vyro vaidmenį“ (už Pipynės vaidmenį spektaklyje Balio Sruogos „Dobilėlis penkialapis“). Įvertintas jo indėlis į kultūrinį gyvenimą ir gimtajame mieste – gruodžio 27 d. Mažeikių Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje įteiktas „Kultūros nešėjo 2017“ apdovanojimas.
– Jūs ne tik mokytojavote, bet ir dalyvavote saviveikloje, dainavote, buvote renginių vedėjas, skaitovas. Kada pasireiškė šitas proveržis menui?
– Vaikystėje, mokykloje, nebuvau didelis „šposininkas“, bet šokau, dainavau, skaitovų konkursuose dalyvavau. Studijuodamas Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute, buvau aktyvus – dainavau liaudies dainų ir šokių ansamblyje „Šviesa“, vaidinau teatre, sportavau. Buvau užimtas, nesiblaškiau, nerūkiau ir alkoholiu nepiktnaudžiavau. Vos atvykęs į Mažeikius iškart pasukau į saviveiklą ir iki šios dienos – agitbrigados, liaudies teatras, „Draugystės“ choras, kuriame dainuoju 44 metus – vienintelis tiek ilgai dainuojantis jame belikęs. Be to, tais laikais, kai pradėjau dirbti, auklėtojas buvo visų galų meistras: ir režisierius, ir choreografas, ir pan. – ruošiantis renginiams reikėjo įdėti daug darbo ir sumanumo. Nors jau beveik šešeri metai aš – senjoras, bet veiklos nesumažėjo. Esu ir prie „šposų“, ir prie rimtumų. Galiu laidotuvėse kalbą sakyti, o tai emociškai sunku, tada jau net kelias savaites sunkiau atsigauti. Matyt, ir tai Dievo duota. Iki šiol vedu Juozapinių jomarką, daug metų bendradarbiauju su Mažeikių, Tirkšlių kultūros centrais. Ir šiemet per Užgavėnes suspėjau ir Tirkšliuose Kanapiniu pabūti, ir Mažeikiuose Piršliu.
– Viskas prasidėjo šeimoje, didžiuojatės, kad turite tėtės vardą. Kas buvo Jūsų tėvai?
– Drąsiai galiu sakyti, kad jaučiuosi pačiu laimingiausiu žmogumi pasaulyje. Didžiausią auklėjimą gavau iš a. a. tėvelių, kurie kartu išgyveno daugiau nei 53 metus. Jie – paprasti žmonės – įskiepijo man žmogiškąsias vertybes. Mama, Rozalija, visą amžių vaikus augino, tėtė buvo geležinkelietis ir batsiuvys, abu religingi, mama dar jauna būdama pradėjo giedoti bažnyčios chore. Kartu su jais į bažnyčią eidavau ir aš. Nepasisekė mamai, šešerius metus buvo atimta dešinė koja, dešinė ranka ir kalba, tačiau net ir tada sugebėjo sugroti melodiją lūpine armonikėle. Tėvelis sielvartavo ir vis galvojo, kaip tai mamai čia bus, gal dėl to nerimo nesulaukė aštuoniasdešimties – išėjo pirma mamos. Aš juos dabar maldoje prisimenu.
– Esate jauniausias šeimoje. Tarp vyriausios sesers ir Jūsų net 16 m. skirtumas. Koks jausmas?
– Gimiau 1950-aisiais Viekšniuose, paskutinis vaikas šeimoje ir visų labai laukiamas. Trys seserys laukė už durų, kai į šį pasaulį atėjau aš, o sužinojusios, kad gimė brolelis, nesitvėrė džiaugsmu, buvau visų „tuopojamas“, mylimas, bet... neišlepintas. Mus, vaikus, tėvai išleido į mokslus, išskyrus vyresniąją, kuri dirbo Viekšnių ambulatorijoje, geri metai, kaip ji jau amžinybėje, antroji sesuo baigė medicinos mokslus, trečioji – mokytoja. Kaip sakoma, šeimoje buvome keturi vaikai – du protingi ir du mokytojai. Grožiuosi ir didžiuojuosi savo tėviške Viekšniais.Kaip sakau – tai vienas gražiausių miestų Europoje. Man paprieštaravo buvęs Sedos Švč. Mergelės Marijos Ėmimoį dangų bažnyčios klebonas kunigas Saulius Katkus, kai piršliaudavau, prisistatydavau, kad aš iš vieno gražiausių miestų Europoje – Viekšnių, jis sakydavo: „Į Europą per Sedą.“
– Jei būtų tėvai pritarę, gal būtumėte pasirinkęs ir menininko kelią – mat gražiai piešėte ir dabar dar paimate į rankas pieštuką. Tačiau stojote į mediciną – nepavyko... Kaip atsitiko, kad įgijote radijo montuotojo specialybę?
– Mama norėjo mane matyti arba daktaru, arba mokytoju, o tėtė norėjo, kad būčiau kunigu. Nežinau, kodėl, bet sakydavo, kad man šventoriuje takus šluotų, sniegą valytų. Gal tas jo noras pasėjo savo grūdą – labai mėgstu bendrauti su kunigais, ypač šilti santykiai sieja su Mažeikiuose dirbusiu kunigu Petru Tverijonu (dabar Londone), kunigu Egidijumi Arnašiumi (dabar Dubline). Mamos ir mano norai sutapo – dar besimokydamas vidurinėje svajojau, kad būsiu arba mokytojas, arba daktaras. Nors pastaroji ne tiek prie širdies buvo. Gal labiau lėmė tai, kad vyresnioji sesuo, kuri buvo baigusi Šiaulių medicinos mokyklą, atidirbusi 2 m. felčere Mosėdyje, stojo į Kauno medicinos institutą – sesei kompaniją palaikiau... Ką nori, brolis ir sesuo – du daktarai paprastų žmonių šeimoje. Sesei pavyko, o man, deja... Nors potraukio medicinai didelio nebuvo, dar bandžiau patekti į stomatologiją, bet ir ten nepavyko. Grįžau į Viekšnius ir laukiau kariuomenės,tačiau mama per „ruporą“išgirdo, kad Vilniuje yra tokia 21-oji technikos mokykla, kur mokslas trunka vienus metus ir jaunuoliai atleidžiami nuo būtinosios karinės tarnybos. Aš „nemislydamas“, nieko Vilniuje nepažindamas, susikroviau lagaminą ir išvažiavau. Įstojau mokytis radijo montuotojo specialybės. Ten tiek nuostabių žmonių sutikau – auklėtoja Onutė Knezevičienė, išleidusi kelias atsiminimų knygeles. Mokiausi su Voldemaru Frankoniu, jo jaunesnis brolis Algis ateidavo, o aš kaip prie visų pokštų, be to, jau ir padainuodavau – daug apvažiavome ir pirmas vietas rinkome, net Sankt Peterburge buvome.
– Bet pagal šią specialybę nedirbote...
– Radijo komponentų gamykloje atlikome praktiką, gavau ir diplomą, tačiau mane tebetraukė mokytojo darbas ir 1969 m. padaviau prašymą į Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą, Lietuvių kalbos ir literatūros fakultetą. Noras čia studijuoti atėjo, matyt, dėl to, kad mūsų giminėje buvo daug mokytojų iš mamos pusės. Labai patiko literatūra – įtakos turėjo mano lietuvių k. mokytojas Stasys Ablingis. Ypač mėgau rašyti laisvas temas, kartą mokytojas net paklausė, kodėl tiek daug prirašiau – vos ne visą sąsiuvinį. Ir visiškai nesigailiu dėl savo pasirinkimo. Aš taip norėjau studijuoti čia, jog neatbaidė ir tai, kad buvau priimtas tik kandidatu, mat nebuvau atidirbęs pagal įgytą profesiją, o tai reiškė, kad nei bendrabučio, nei stipendijos negausiu. Stengiausi, stropiai mokiausi ir nė semestrui nepraėjus mane pervedė į studentus – gavau bendrabutį, stipendiją ir sėkmingai baigiau institutą.
– Jūs nebėgote nuo to, ką būtina atlikti.
– Mažeikių 2-ojoje vidurinėje mokykloje atlikau praktiką, kurios vadovė buvo Vaidilutė Barvydienė. Čia man labai patiko – aš visus pamilau ir mane pamilo. Direktorius Pranas Barvydas net rekomendacijoje nurodė, kad, esant galimybei, paskirtų į Mažeikių 2-ąją vidurinę mokyklą. Labai nudžiugau, kad baigęs studijas gavau paskyrimą į Mažeikius. Gavau diplomą, bet tais pačiais metais mane pašaukė į kariuomenę – aš jau žinojau – jei kviečia, reikia eiti. Tarnavau netoli, Kaliningrade, čia buvo viskas puiku, šaunu, pavyzdinis pulkas, griežta tvarka, švara – apie sovietinę kariuomenę negaliu nė pusės žodžio pasakyti blogai. Tai užfiksavau ir savo dienoraštyje, kurį pradėjau rašyti dar 1965 m., tiesa, buvau padaręs pertrauką, bet dabar vėl viską jam patikiu. Gavau atsargos leitenanto laipsnį ir išklausiau karinių vadovų kursus. Gal todėl P. Barvydas iškart man pasiūlė dirbti kariniu vadovu. Sutikau, be to, turėjau 12 lietuvių pamokų – daugiau negalėjau.
– Vasaris Jūsų gyvenime labai svarbus – gimėte vasarį, su žmona susipažinote vasarį, žiedus taip pat sumainėte šį mėnesį. Kokios žmonos ieškojote?
– Buvau užsibrėžęs tokį tikslą – baigti mokslus, žinojau, kad bus kariuomenė – atlikti privalomąją karinę tarnybą, užsidirbti šiek tiek pinigų ir, svarbiausia, norėjau paprastos gražios mergaitės, ne kokios miestietės, bet kuklios, tikinčios, ilgais plaukais. Taip likimas lėmė, kad tokią ir radau, jau 41 metai, kaip mes kartu. Su būsima žmona Virginija susipažinome 1976 m. vasario 22 d. šokių salėje, kur grįžę iš Radviliškio zoninės agitbrigadų apžiūros užsukome su draugais. Maždaug metus padraugavę susituokėme. Visi stebėjosi, kodėl žiemos laiku, gal reikalas buvo – tikrai nebuvo jokio reikalo. Anksčiau buvome paėmę „šliūbą“ Palangoje,o vasario penktoji – Šventos Agotos diena, o Virgelės „dirmavonės“ vardas yra Agota. Aš laimingas, nes Mažeikiuose esame penki Kukštai – aš, mano sūnus, kuris praėjusiais metais šventė 40-metį, anūkas ir du proanūkiai. Turėjome ir dukrelę, kuri šiame pasaulyje išgyveno tik penkis su puse mėnesio, dabar ji yra amžinybėje. Netektis... Abudu su žmona esame optimistai, atlaikėme tai.
– Jūsų pedagoginiai metai susiję su Gabijos gimnazija. Ar palaikote ryšius su buvusiais kolegomis?
– Patys geriausi, gražiausi ir brangiausi 40 metų prabėgo Mažeikių 2-ojoje vidurinėje mokykloje, vėliau tapusioje Gabijos gimnazija. Buvo nuostabus kolektyvas, puikūs direktoriai. Išėjau niekieno neraginamas, sulaukęs pensinio amžiaus – esu įsitikinęs, kad mokykloje turi dirbti jaunesni kolegos. Mylėjau vaikus ir tebemyliu. Užpernai Senamiesčio pagrindinėje mokykloje 2 mėnesius teko dėstyti etikos pamokas, pavadavau kolegę – vėl buvo atgaiva. Mes, Gabijos senjorai, turime įkūrę Mažeikių Gabijos gimnazijos draugiją „Senjorai“, nežinau, ar panašių draugijų dar yra kur nors Lietuvoje. Kartu palydime senuosius ir sutinkame Naujuosius, kartu važiuojame į ekskursijas, susitinkame dažniausiai mokykloje, bendraujame, deja... palydime ir į amžinybę.
– Visos Jūsų įsimintinos datos sukasi apie vasario mėnesį. Kaip šventėte ir švenčiate Vasario 16-ąją?
– Turiu brangią relikviją – ant raudonos medžiagos šilkiniais siūlais mamos siuvinėtą Vytį, kuris kabėjo didžiojoje troboje, šalia kitas mamos darbelis – Kristaus galva.Dar mažas buvau, bet prisimenu, kad sovietai liepė Vytį nukabinti. Vasario16-ąją Viekšniuose ramiai minėjome – pasimelsdavome bažnyčioje. Studijų metais būrelis studentų iš įvairių fakultetų eidavome į Rasų kapines, kur palaidoti patriarchai, kompozitoriai, rašytojai – uždegdavome žvakes. Noriu pasakyti, kad mūsų niekas nei tikrino, nei stumdė, nors milicijos pareigūnai budėjo prie įėjimo į kapines. Susigrąžinus Lietuvos nepriklausomybę, didžiausia gauta dovana – tai laisvės dovana, kur norime, ten važiuojame. Man skaudžiausia tema, kad sujauktas pasaulis, gaila išvažiuojančių, bet pritariu prof. Arvydui Juozaičiui, kuris juos vadina pabėgėliais – juk per prievartą nė vieno nevaro.
– Kaip manote, kodėl Lietuvai taip nesiseka pakilti?
– Neturiu supratimo, kodėl – juk ten sėdi protingi žmonės, gal kokios piktos jėgos veikia čia. Vien euro įvedimas buvo ir tebėra tikra tragedija. Mus kritikuoja, kodėl vis dar norime versti eurus į litus – kaip nelyginsi, kiek anksčiau litais kainavo, tiek dabar eurais, ir tikrai manęs niekas kitaip neįtikins. Ar kada už sviesto gabaliuką mokėjome 7,00 litus, o kiaušiniai 2,00 Eur – juk ne Velykos. Apie mokytojus išvis nekalbu, jei ir toliau toks požiūris – nebebus, kam mokyti. Nors daug neteisybės aplinkui, gal daugiau tikėjomės, bet norisi kuo daugiau ramybės, nepykti, nešaukti.
– Kas Jus labiausiai liūdina ir gal net piktina?
– Liūdina tai, koks tik muzikinis projektas bevyktų – dažniausiai dainuojama angliškai. Atrankos į Eurovizijos konkursą gal tik trys ar keturios dainos lietuviškai. Lietuvių sukurta daina – ir žodžiai, ir muzika, o tekstas angliškas. Man nepaprastai nepatinka tai, kaip dabar moterys keičia savo pavardes, atsiranda Bonkė, Donkė, Štonkė. Nežinau, kas čia sugalvojo, kodėl leidžia Valstybinė lietuvių kalbos komisija taip iškraipyti pavardes. Mes vienintelė tauta pasaulyje, kuri turi tokias išskirtines pavardes, kai skiriasi moters ir mergaitės pavardžių daryba.
– Sakėte, kad augote religingoje šeimoje. Kaip Jūs būdamas mokytoju sovietiniais laikais ėjote į bažnyčią?
– Į bažnyčią ėjau nuo mažų dienų. Kai dirbau mokytoju Mažeikiuose, į bažnyčią neidavau, bijodavau, tiesiogine to žodžio prasme. Štai Žemaičių Kalvarijos atlaidus per 41 m. mūsų bendro gyvenimo metus gal tik trejus metus praleidome. Bet... 30 m. išpiršliavau, beveik visos poros ėmė „šliūbą“, tai ir aš eidavau į bažnyčią, tik stengdavausi išvengti fotografų objektyvo, į klaupkas pasitraukdavau, bet vis tiek žinojo, juk Mažeikiuose buvau.Man labai padeda malda, kasdien pasimeldžiu, sekmadieniais į bažnytėlę nueinu. Stengiuosi gyventi laikydamasis krikščioniškųjų vertybių, gal todėl nesutikau nė vieno blogo žmogaus. Manyje gyvena begalinis noras padėti kitiems tiek laimėje, tiek nelaimėje. Kartais kitiems daugiau padedu nei namie. Net ir girtuoklį nepalieku sušalti, o padedu jam pasiekti namus – negaliu ramiai žiūrėti į tą bedalį.
– Kai jau prakalbote apie piršliavimą, prisiminkite, kaip tapote piršliu?
– Pirmoji pora, kuriai piršliavau – tai žmonos sesuo, kuri buvo ir mano auklėtinė, kas kitas piršliaus – žinoma, sesuo su vyru. Taip ir prasidėjo – kitos auklėtinės pakvietė, paskui ir jų giminės, taip ir įsisukau į tą ratą. Pats rašiau scenarijus, sunkiausia buvo nustatyti atlygį, ta problema išliko iki šiol – tiek einant Seneliu, tiek piršliaujant. Sutuokiau 333 poras, paskutinės buvo labai įdomios, svočios nebuvo – tik aš, piršlys. Grįžtant iš bažnyčios jaunikis ir jaunoji automobilyje pradėjo kalbėti rožinį, prie maldos, kaip praktikuojantis katalikas, prisidėjau ir aš. Teko piršliauti tuokiantis italui su lietuve, ispanui, kuris vedė lietuvaitę. Italo ir lietuvaitės vestuvės buvo labai iškilmingos – pusė žemaičių, pusė italų, net iš ambasados svečių atvyko, svočia iš jaunosios pusės, kuri mokėjo italų kalbą. Jie norėjo vestuvių pagal lietuviškus papročius, išskyrus piršlio korimą. Esu daug sutuokęs rusų porų.
– Lietuvių vestuvių tradicijos turi gilias šaknis, yra išskirtinės. Ar dar išliko tos tradicijos?
– Dabar niekas senų tradicijų nebenori – labai gaila ir skaudu. Buvo sutiktuvės, apgaudinėjimai, atsisveikinimas su tėvais, pajuokavimai, visokios išdaigos, keltuvės, sūrio dalijimas, net sveikinimų koncertas. Kurdamas scenarijų, rėmiausi senovinėmis tradicijomis, kad būtų pagal lietuviškus, žemaitiškus papročius. Net ir kitataučiai norėjo vestuvių pagal mūsų papročius ir čia atvažiavusiems savo svečiams norėjo parodyti, kokios tradicijos Lietuvoje.
– Neįsivaizduojate gyvenimo be veiklos – saviveiklos, renginių. Kokių dar turite pomėgių?
– Pirmiausia noriu pasidžiaugti, kad prie mano pomėgių daug prisidėjo žmona. Laimingas, kad ji visą gyvenimą pritaria mano dalyvavimui saviveikloje, atleisdavo nuo būtinų darbų. Kartais pasidžiaugiu naujesne poezijos, psichologijos, istorijos ar pan. knyga, bet jos tokios brangios – ne pensininkui. Skaitau katalikiškų šeimų žurnalus – „Artuma“, „Kelionė“. Man maloniau pasiėmus paskaityti, pačiupinėti, kas įdomu, išsirašyti arba išsikirpti. Turiu didelę šūsnį iškarpų – su geromis, įdomiomis, protingomis mintimis, tik ne visos susistemintos. Jas kaupiu nuo mokyklos laikų, apsikraunu iškarpomis stalą ir dabar.
– Su knyga susijęs ir dar vienas Jūsų pomėgis...
– Kiek turiu surinkęs autografų, turbūt nė vienas tiek Lietuvoje neturi. Į renginius, susitikimus, varžybas ir pan. nešuosi autografams skirtą užrašų knygelę, turiu ir knygų bei paveikslų su autografais. Nebijau, galiu prie bet ko prieiti, net prie prezidentės. Labai brangūs a. a. Justino Marcinkevičiaus, jo kūrybos skaitovo Laimono Noreikos, kardinolo Audriaus Juozo Bačkio autografai su palinkėjimais. Pirmasis, gautas dar mokyklos laikais, buvo ant knygos – Viekšnių bibliotekos vedėjos padėka už gerą skaitymą. Gal jau ir visas 1000 autografų bus. Namie užsirašau, kieno tai autografas, kada ir kur gautas. Be to, visada paprašau, kad ką nors man palinkėtų.
– Ko palinkėtumėte mūsų skaitytojams?
– Norėčiau sau ir žmonai palinkėti sveikatos, kad dar ilgus metus būtume kartu, kad galėtume pakeliauti – keliones mudu su žmona labai mėgstame, o keliaujantiems palinkėčiau nepamiršti, kad Lietuvoje daug gražių ir dar neaplankytų vietų – pažinkime jas. Norėčiau palinkėti, kad kuo daugiau skaitytų, ypač jaunimas. Skaityti būtina, nes nuo šiuolaikinių technologijų atbuksime, rašyti nebemokėsime. Svarbiausia, džiaugtis, kad gyvename be karo, kad stichinės nelaimės aplenkia Žemaitiją.
Nuotrauka iš asmeninio archyvo
