„Noriu tarnauti žmonėms, man – tai svarbiausia. Visa kita išeina natūraliai“, – taip savo pašaukimą vertina Mažeikių dekanato dekanas, Sedos parapijos klebonas religijos mokslų magistras kunigas Modestas Ramanauskas. Jis jaunas, tačiau jau ne vienoje garbingoje pozicijoje spėjęs pabūti, pelnęs Bažnyčios vadovybės pripažinimą ir tikinčiųjų prielankumą dvasininkas savo laiką, širdį ir visą gyvenimą skiria žmonėms ir Dievui... Nuoširdumą, tikrumą ir darbštumą vertinantis kun. M. Ramanauskas ir pats tuo gyvena.
– Iš kur esate kilęs, kokioje šeimoje užaugęs, kur ir kokius mokslus baigėte?
– Gimiau ir augau Tauragės rajone. Mano tėveliai – žemdirbiai, mama – namų šeimininkė, tėvelis kolūkio laikais dirbo vairuotoju. Esu šeimoje jauniausias, turiu tris brolius, kurie jau sukūrę savo šeimas ir gyvena įvairiose Lietuvos vietovėse.
Baigęs gimtinėje pagrindinę mokyklą, įstojau į Telšių mažąją seminariją – licėjų. Vėliau studijas tęsiau Telšių kunigų seminarijoje.
– Kas paskatino studijuoti Kunigų seminarijoje? Gal yra kunigų giminėje?
– Šeima buvo pamaldi, religinga... Dalyvavimas sekmadienio Mišiose, asmeninė malda, su močiute giedodavome Gegužines pamaldas... Matyt, ir pašaukimas kunigystei atėjo iš to. Vaikystėje įskiepytas tikėjimas vėliau peraugo į troškimą būti kunigu.
– Baigęs mokslus ir įšventintas kunigu buvote paskirtas Telšių vyskupijos kurijos sekretoriumi, o vėliau – parapijos klebonu, negana to, Jums, jaunam kunigui, patikėtos ir dekanato dekano pareigos. Ką galite apie tai pasakyti?
– Vyskupijos kurijoje daugiau buvo administracinis darbas, dokumentų tvarkymas, kas davė didelę patirtį ir dirbant parapijos klebonu. Čia kitokia darbo specifika – nuo teorinio lygmens eini į praktinį, susiduri su žmonėmis, jų rūpesčiais, patarnavimu jiems. O žmonės turi įvairiausių reikalų, ateina ir pasikalbėti dėl šeimos problemų, pasitarti vienoje ar kitoje situacijoje, kviečia pas ligonį, tenka laidoti mirusį. Būna ir džiaugsmingų išgyvenimų. Klebonas turi ne tik teikti Sakramentus ar aukoti Mišias, bet ir išmanyti daug dalykų. Kartą žmogus paprašė surišti kaklaraištį. Surišau. Pasitaiko ir tokių ar panašių atvejų. Žmones priimi nuoširdžiai ir jie tau nuoširdūs. Kunigiškos tarnystės grožis ir yra tame, kad tu gali žmogui padėti.
– Jau penkti metai tarnaujate Sedos parapijos tikintiesiems. Esate jų mylimas ir puikiai vertinamas. Kaip pavyko pasiekti tokį žmonių prielankumą?
– Tai, ką atlieku, stengiuosi taip daryti, kaip norėčiau, kad man darytų – padėti kiekvienoje situacijoje. Kartais negali duoti palankaus atsakymo, reikia pasakyti ir griežtesnį žodį, bet tik vardan tiesos. Tarkim, nori susituokti po savaitės, o Bažnyčios nustatyta tvarka – trys mėnesiai. Turiu išsikėlęs sau uždavinį – jei ir reikia pasakyti „ne“, visada žmogų išlydėti su tokia nuotaika, tarsi jis būtų išgirdęs „taip“. Kai toks mano požiūris į kitą, galbūt ir pelnomas pripažinimas.
– Su kokiais sunkumais dažniausiai tenka susidurti pastoraciniame darbe? Kas padeda, o galbūt kas nors trukdo? Kokias problemas matote žmonėse, ar dažnai dėl savo bėdų jie kreipiasi į Jus?
– Šiaip pastoracinių sunkumų kaip ir nėra, jei kalbiesi su žmogumi, visada randi bendrą kalbą ir palankų sprendimą. Sunkumai gal būdavo anksčiau, ruošiant vaikus Sakramentams – išankstinis tėvų nusistatymas, kodėl vaikai turi metus lankyti katechezę, kas sekmadienį eiti į bažnyčią. Dabar žmonės į tai žiūri natūraliau.
Gal problemų daugiau yra didesniuose miestuose, kur daugiau gyventojų, o Sedoje – tik 1000, vieni kitus pažįsta ir žmonėms nepatogu daryti kažką negero.
Kalbant apie Sedos parapijos žmones, jie turi išlaikę gilias, iš tėvų paveldėtas tradicijas, stengiasi įsijungi į metų šventes, noriai atsiliepia į įvairias talkas. Žinoma, keičiasi kartos. Jaunimas šiek tiek kitoks, gyvenantis kitokiomis vertybėmis. Kuo mažiau bendrauja tarpusavyje, tuo mažiau ir perduodamos tikėjimo vertybės, tačiau džiugu, kad per didžiąsias šventes jaunimo pilna bažnyčia. Jie grįžta gimtinėn, eina Išpažinties. Nors išvykę kitur studijuoti ar dirbti, bet jaučia ryšį su savo namais ir bažnyčia, kurioje buvo pakrikštyti, priėmę Pirmąją Komuniją, Sutvirtinimo sakramentą, čia ir tuokiasi. Toks ryšys džiugina ir teikia viltį, kad kada nors sugrįš visi gyvenantys užsienyje.
– Esate ir dekanas. Kokios tai pareigos? Kas yra dekanatai? Su kokiu darbo pobūdžiu tenka susidurti?
– Deka – graikiškai 10. Vyskupijos suskirstytos į administracinius vienetus maždaug po 10 parapijų, panašiai sutampančius su rajono ribomis. Mažeikių dekanatas vienija 11 parapijų.
Dekanas – tarpininkas tarp parapijos klebono ir vyskupo. Galios ir valdžios neturi. Koordinuoja vyskupo potvarkius, perteikia vyskupo informaciją, perduoda kurijai parapijų bažnyčiose surinktas tikinčiųjų aukas...
Norėčiau pasidžiaugti rajono religiniu gyvenimu, pirmiausia – dekanate dirbančiais kunigais. Nors jie įvairaus amžiaus ir išsilavinimo, tačiau tarp jų nesijaučia konkurencijos, ar turėtų mokslų daktaro, ar licenciatolaipsnį, ar būtų baigęs magistro studijas. Jų pasiekimai, gebėjimai realizuojami bendraujant su vaikais, jaunimu, statant ar remontuojant bažnyčias. Jie dirba dėl žmonių ir žmonės tą jaučia.
– Jūsų pomėgiai, laisvalaikio užsiėmimai?
– Laisvalaikis sukasi apie namus, ūkį. Sedos parapijoje daug pastatų: dvi bažnyčios, parapijos namai, senoji ir dabartinė klebonijos. Reikia apžiūrėti, tenka būti ir ūkvedžiu, ir santechniku. Pasirinkau Motinos Teresės šūkį: „Jei negali padaryti didelių darbų, daryk mažus darbus su didele meile.“ Kai buvau paskirtas į parapiją, norėjau užsiimti dideliais darbais, nes pastatai seni, reikėjo tvarkyti, bet galimybių nėra, todėl pradėjau po truputį: praėjusiais metais atnaujinome parapijos namus, šiemet planuojame tvarkyti bažnyčios varpinę ir koplyčią. Po truputį, bet su didele meile.
Turiu du augintinius: šunį ir katinėlį. Su jais galiu atsipalaiduoti nuo rūpesčių. Vaikystėje mėgdavau žvejoti, dabar daugiau laiko praleidžiu skaitydamas, ruošdamasis pamokslams, gilindamasis į išleidžiamus Bažnyčios dokumentus, asmeninei maldai. Reikia jausti nuolatinį Bažnyčios pulsą. Žmogus turi būti platesnio mąstymo, negali užsidaryti – tik bažnyčia ir namai. Būtina domėtis, gilintis, matyti. Stengiuosi dalyvauti parapijoje vykstančiuose įvairiuose renginiuose – ganytojas turi būti šalia savo avelių ne tik maldoje, bet ir šventėse.
– Ką labiausiai vertinate žmonėse, ko, Jūsų manymu, trūksta šiandieninei moderniai visuomenei, ar technologijos nedaro nepataisomos žalos žmonių, ypač jaunimo, moralei, saviugdai, dvasingumui?
– Labiausiai žmonėse vertinu nuoširdumą ir tikrumą. Gyvenime daug netikrumo, žmonės susvetimėję, šiais laikais trūksta tarpusavio bendravimo ne tik tarp kaimynų, bet ir šeimose. Visi daugiau rūpinasi savimi. Kartų kaita, laikmetis, technologijos daro įvairiausią įtaką. Dažnai tėvai vaikus aprūpina telefonais, planšetiniais kompiuteriais, užuot pabuvę su jais. Jauni žmonės pasineria į virtualų pasaulį, kompiuterines technologijas. Tačiau niekas neatstos nuoširdaus pasikalbėjimo.
– Jūsų tarnystė didžia dalimi priklauso nuo vyskupo. Jei galėtumėte rinktis, kokioje parapijoje norėtumėte dirbti, kas labiau priimtina – maži miesteliai ar didesni miestai? Kokios Jūsų asmeninės svajonės, siekiai, kuriuos galite realizuoti greta savo, kaip kunigo, tarnystės?
– Kunigo tarnystė visiškai priklauso nuo vyskupo sprendimų. Šventimų dieną, kai savo rankas sudedame į vyskupo rankas, mes pažadame visą gyvenimą paklusnumą, ten, kur vyskupas, matydamas mūsų gebėjimus, siunčia, mes pasiruošę keliauti.
Tiek dirbdamas kurijoje, tiek parapijoje jaučiuosi gerai. Man smagu kaime, gamtos apsuptyje, gal kad aš kilęs iš kaimo. Prieš tai gyvenau Telšiuose, ir ten buvo gerai. Nelabai sureikšminu, ar miestas, ar kaimas, svarbiausia, kad būtų bendraminčių, su kuriais galima save realizuoti.
Savęs nedalinu į kunigą ir žmogų – tai vienas ir tas pats. Noriu tarnauti žmonėms ir man – tai svarbiausia, o visa kita išeina natūraliai.
– Artėja šv. Velykos. Nors visi švenčia, tačiau neretai žinios apie tai apsiriboja kiaušinių marginimu. Kas yra Velykos ir kaip turėtume jas pasitikti? Kokia tai šventė, kuo ji svarbi kiekvienam? Jūsų, kaip dvasininko, patarimai ir rekomendacijos.
– Velykos yra pati didžiausia ir svarbiausia krikščionių šventė, kurios metu minime Kristaus prisikėlimą iš mirusiųjų. Velykos švenčiamos nuo pat pirmųjų amžių, t. y. nuo Kristaus laikų, būtent apie jas ir formavosi krikščioniškas tikėjimas. Pats Dievas, tapęs žmogumi, mirė ir prisikėlė dėl žmogaus išganymo. Tai tas pirminis Velykų supratimas. Taip pat Velykų šventė turi ir gilias Senojo Testamento tradicijas. Dievas įsikiša į istoriją: Velykos yra Senojo Testamento tautos išvedimas iš vergovės, perėjimas per Raudonąją jūrą ir tautos išlaisvinimas. Iš vienos pusės Senajame Testamente Velykos yra fizinis žmogaus išvadavimas, o Kristaus laikais ir apskritai krikščionybėje užsimenama ir apie vidinį žmogaus išvadavimą ir naujo gyvenimo atvėrimą. Taigi Velykos yra atgimimo, naujo gyvenimo ir vilties šventė.
– Kalėdos visada minimos tą pačią dieną – gruodžio 25-ąją. Kodėl Velykų data kasmet keičiasi? Kaip ji skaičiuojama?
– Kadangi Krikščioniškosios Velykos glaudžiai susijusios su žydų dar iki Kristaus švęstomis Velykomis – Pascha, per kurią minimas pagrindinis Senojo Testamento išganymo istorijos įvykis – Išėjimas iš Egipto, kurio išvakarėse kiekvienoje žydų šeimoje buvo valgomas avinėlis, o jo krauju pažymėtos namų durys, kad jas aplenktų mirtis, tą naktį aplankiusi egiptiečių namus. Jėzus buvo nukryžiuotas Paschos išvakarėse kaip tikrasis Avinėlis, kurio krauju esame išgelbėti. Kadangi Jėzaus mirties data pagal senąjį Mėnulio žydų kalendorių kasmet atitiko vis kitą datą romėniškajame Saulės kalendoriuje, nusistovėjo tradicija Krikščioniškas Velykas švęsti pirmąjį pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio, taip Velykas išlaikant arčiau žydų Velykų. Dėl to kartu su Velykomis kilnojamos ir kitos šventės, kurios susijusios su jomis – Šeštinės, Sekminės, Devintinės.
– Kokios Velykų tradicijos buvo Jūsų šeimoje, kokias prisimenate iš vaikystės ir ar nuo tada jos pasikeitė?
– Iš tėvų namų išėjau būdamas 16 metų. Iki to laiko išlikę vaikiški prisiminimai: kaip ir visuose namuose dažomi margučiai, mama kepdavo pyragus. Didžiosios savaitės ketvirtadienį, penktadienį, šeštadienį ir per Velykas važiuodavome į bažnyčią, dalyvaudavome pamaldose, atlikdavome velykinę išpažintį. Velykos, kaip ir Kalėdos, daugiau šeimos šventė.
– Ką galėtumėte pasakyti apie Velykų simboliką ir jų reikšmę šiuolaikiniame, su religija nieko bendro neturinčiame pasaulyje?
– Velykos, panašiai kaip ir Kalėdos, dažnai susijusios su šventimu, įvairiais pirkiniais, vaišėmis. Tai gražus dalykas, bet svarbiau būtų savęs paklausti: ką iš tiesų švenčiu, kokia šventimo prasmė? Tą prasmę kiekvienas atranda arba suteikia skirtingai. Velykų šventimas neįmanomas be Didžiosios savaitės prieš Velykas, ypač Didžiojo ketvirtadienio, Didžiojo penktadienio ir Didžiojo šeštadienio. Tai Kristaus kančios žymė. Žvelgiant iš krikščioniškųjų pozicijų, prisimename mūsų Išganytoją, jo kančią ir mirtį už mus. Kiekvienam krikščioniui reikėtų susimąstyti: kur esu Dievo atžvilgiu, juk Kristus ir už mane paaukojo savo gyvybę tam, kad aš gyvenčiau, tam, kad prisikelčiau. Gyvenimas nesibaigia vien tuo, ką mes matome ir jaučiame. Jis nesibaigia su mūsų išėjimu iš šio pasaulio. Gimsta kitas pasaulis ir jis gimsta pirmiausia mumyse. Kristus ir parodo tos perspektyvos galimybę. Jis tarsi perkeičia visą istoriją atverdamas žmogaus istoriją, naują vidinį kelią – žmogus kviečiamas susimąstyti ir atgimti, neprarasti vilties. Tai, ką mes matome, kuo mes gyvename, dar nėra viskas. Yra aukštesnė galimybė, į kurią ir kviečia pats Dievas. O jeigu žvelgtume ne vien iš krikščioniškųjų pozicijų, o platesne prasme, ta Didžioji savaitė galėtų būti proga susimąstyti bendrai apie žmogų: kas aš esu, ką aš darau, kur aš skubu. Galbūt įmanomas kitoks gyvenimas. Žmogus paskendęs savo rūpesčiuose ir darbuose, jis skuba, nemato perspektyvos ir net mirties, o ta Didžioji savaitė yra proga apmąstyti, kas žmogų valdo, ar jis dar yra savo gyvenimo šeimininkas, ar vis dėlto pasiduoda tai tėkmei, kuri neša nežinia, kur. Iš to ir išplauktų Velykų dienos, Prisikėlimo reikšmė – atveriama nauja perspektyva.
– Kas yra pasninkas? Kada reikia pasninkauti? Koks pasninkas yra geras?
– Jau prieš keletą metų Lietuvos vyskupų konferencija priėmė nutarimą, kad visus penktadienius reikia susilaikyti nuo mėsiškų valgių. Didieji pasninkai per metus yra du – Pelenų diena ir Didysis penktadienis, kada ne tik susilaikoma nuo mėsiškų valgių, bet ir rekomenduojama vieną kartą per dieną sočiai pavalgyti, o du kartus – tik užkąsti. Pasninkaujama ir Kūčių dieną – tai mūsų krašto tradicija.
Pasninkas – tai nėra vien tik mėsos nevalgymas. Tikrasis pasninkas tuomet, kai tu, sutaupęs nuo savęs, pasidalini su vargstančiais ir stokojančiais. Ką mes darome, turime suvokti. Mėsos atsisakymas ar savęs apribojimas ir rodo žmogaus skirtumą nuo gyvulio. Mes turime valią.
– Jūsų sveikinimas ir linkėjimai šv. Velykų proga Mažeikių dekanato tikintiesiems.
– Visiems Mažeikių krašto krikščionims linkiu palaimingų Velykų. Kad susitikus artimiesiems prie švenčių stalo būtų gera pabendrauti, pasibūti. Juk šventės nuotaika – tai ne vaišių gausa ant stalo, o su kuo jomis daliniesi. Velykų proga linkiu prisiminti ir savo mirusius artimuosius, pasimelsti už juos, pagal galimybes aplankyti kapines.
Tegul Velykų Prisikėlimo rytas apšviečia kiekvieno mūsų gyvenimą, išsklaido mūsų sunkumų bei kančių tamsą ir palaiko krikščionišką viltį. Linksmų šventų Velykų!
Nuotrauka iš asmeninio archyvo
