Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ
„Esu svajotoja“, – taip save apibūdina Mažeikių Gabijos gimnazijos pedagogė, šaulių būrio vadovė, keliautoja bei aktyvi mažeikiškė Rima Skrodenytė. Ji savo visą laiką skiria darbui, mokiniams, nes visa tai, anot jos, sugrįžta. Daug pasaulio šalių apkeliavusi, pavydėtinų patirčių turinti R. Skrodenytė visur stengiasi dalyvauti ir skatina tai daryti vaikus, nes, kaip teigia ji, geriausias mokslas – praktika.
– Papasakokite apie save. Esate kilusi iš Mažeikių?
– Esu žemaitė. Mama kilusi iš Skuodo rajono, tėvelis iš Telšių, o aš gimusi Sedoje. Tėvai buvo mokytojai. 1–8 klases baigiau Pikelių mokykloje, paskui mama buvo paskirta direktoriauti Ruzgų mokykloje, o aš išvažiavau mokytis į Mažeikius. Baigiau 11 klasių 1-ojoje vidurinėje, dabartinėje Merkelio Račkausko gimnazijoje. Mano šaknys iš čia. Vėliau baigiau geografiją Vilniaus pedagoginiame universitete ir, kai mokykloje pradėjo mokyti ekonomikos, įstojau į KTU ir įgijau ekonomikos mokytojos specialybę.
– Kodėl pasirinkote būtent ekonomiką?
– Kai kūrėsi Mažeikių Gabijos gimnazija, mokytojai privalėjo turėti mažiausiai dvi specialybes. Jeigu sumažėtų klasių ar vaikų, kad galėtų mokyti.
Paskutiniai metai, kai mokiausi mokykloje, geografijos buvo mokomasi 9 klasėje. Tai buvo socialinė-politinė geografija, ji labiausiai lietė ekonomiką. Pamačiau, kad galima labai susieti geografiją ir ekonomiką: tarptautinė prekyba, šalys ir pan., todėl ir susidomėjau. Man antro aukštojo nereikėjo, kadangi buvau Lietuvos Junior Achievement narė. Mūsų mokykla gali dirbti pagal šią programą. Tai tarptautinė ekonominė programa, veikianti daugiau kaip 100 šalių. Norėdama praplėsti akiratį, daugiau sužinoti, mokiausi dvejus metus ir gavau antrą aukštąjį išsilavinimą.
– Po studijų grįžote tiesiai į šią mokyklą?
– Pradžioje dirbau dabartinėje Senamiesčio pagrindinėje mokykloje, o iš jos perėjau į Gabijos gimnaziją, tuo metu taip pat dar vidurinę mokyklą.
– Kiek metų dirbate Gabijos gimnazijoje?
– Daugiau kaip 20 metų. Pedagoginį darbą dirbu nuo 1978 metų. Šiemet bus 40-asis rugsėjis.
– Kaip įsitraukėte į aktyvią veiklą su šauliais?
– Ekonomika vaikus nelabai domina. Jie šiais laikais nori naudos daugiau sau. Čia, tarkime, reikia sukurti įmonę MMB (moksleivių mokomoji bendrovė), reikia dirbti, kažką gaminti, o vėliau rezultatai gali pasimatyti, bet gali ir ne. Nors buvo iš mūsų mokyklos keturi mokiniai išvykę į Junior Achievement mokymus Klaipėdos rajone, o kai reikia, nieko nepadaro. Be to, nėra iš mokyklos palaikymo. Jeigu organizuoji, turi transportą susirasti, nuvežti, parvežti...
Prieš trejus metus dalyvavau vasaros kursuose Medininkuose „Pilietinis ugdymas mokykloje“. Pamaniau, kad reikia užsirašyti į juos. Pasirodo, tuose kursuose ne tik gavome pažymėjimus už dalyvavimą, bet ir pažymėjimus, kad galime būti šaulių vadovais. Grįžus Šaulių sąjungos vadovas, atsakingas už jaunuosius šaulius, prašė pagalbos vasaros šaulių stovyklai, pasakiau, jog galiu. Tą vasarą stovykla vyko Tirkšliuose, o kitą – Varniuose. Dalyvavau kaip vadovė. Mokslo metų pradžioje pradėjau rinkti būrį mokykloje. Atsirado norinčių. Iš pradžių ne tiek daug, bet vėliau vis daugėjo. Šiemet jau antri metai, kaip gyvuojame. Lapkričio 23-ąją, per kariuomenės dieną, švenčiame savo gimtadienį, nes tą dieną pirmieji Gabijos šauliai tapo tikrais šauliais – davė pasižadėjimus. Šiais mietais labai išsiplėtė mūsų būrys. Ateina ne tik vaikai iš mūsų mokyklos, bet, kai mato mus mieste, dažnai skambina tėveliai, klausia, ar galėtų jų vaikas prie mūsų prisijungti. Šaulių veikla vykdoma trimis pagrindinėmis kryptimis: kultūros, sporto ir karybos.
Gabijos būryje šaulių turime iš Pavasario, „Ventos“, Senamiesčio, Kalnėnų mokyklų.
Šeštadienį (2018-06-16) Žemaitijos 8-osios rinktinės šauliai vežė į Kryžių kalną kryžių, kurį skyrėme Lietuvos šimtmečio garbei. Iš Mažeikių 801-osios kuopos gausiausias būrys dalyvavusių šiame piligriminiame žygyje buvo Gabijos. Kryžių kalne septynios šaulės (dvi Gabijos, dvi Kalnėnų, trys Alsėdžių būrio) davė pasižadėjimą ir tapo pilnateisėmis šaulėmis. Kai ateina naujas žmogus į būrį, jis turi tris mėnesius praeiti bandomąjį laikotarpį, jeigu patinka, galime tvarkyti dokumentus. Žemaitijos 8-ąją šaulių rinktinę sudaro 8 kuopos iš Mažeikių, Telšių, Plungės, Rietavo savivaldybių.
– Ar pati nepavargstate nuo visko?
– Veiklos tikrai turiu daug. Ir ne tik su šauliais: šauliai, DoFe, LJA (Lietuvos Junior Achievement), MGGD „Senjorai“. Esu rajono ekonomikos mokytojų būrelio pirmininkė, rajono geografijos mokytojų asociacijos (LGMA) pirmininkė ir t. t. Mūsų mokykla nuo šių metų prisijungė į DofE programą, o aš esu žygių vadovė. Ten labai griežti reikalavimai. Svarbiausia idėja – kad vaikai patys viską darytų. Juos reikia taip suorganizuoti, kad jie patys norėtų. Yra vaikų, kurie nori ir nereikia jų versti. Šiais metais DofE programą pasirinko 12 gabijiečių. DofE apdovanojimų programą sudaro keturios dalys, kuriose galima tobulėti: įgūdžiai, aktyvi veikla, paslaugos ir žygis. Iš tų 12 gabiejiečių susidarė 5 vaikinų grupelė, kuri šiais mokslo metais jau įvykdė žygio reikalavimus. „Išeiti iš komforto zonos“ – ar esate apie tai girdėję? Žygiai gamtoje yra bene paprasčiausias būdas tai daryti įveikiant iššūkius, nežinomybės baimę, mokantis dirbti komandoje ir tyrinėjant nuostabią gamtą Lietuvoje ar užsienyje. Norint pasiekti bronzos ženklelio lygį reikėjo 2 dienas ir vieną naktį padaryti bandomąjį žygį ir 2 dienas ir vieną naktį – įskaitinį žygį. Toks žygis skirtas tam, kad išmoktum planuoti, ugdyti gebėjimą dirbti komandoje. Savo dėstomuose dalykuose ekonomikoje, geografijoje dažnai stengiuosi tai daryti per praktiką. Patinka tobulėti, bet nepatinka mokytis skaitant knygas? Siekiu, kad mokymasis turi būti praktinis, todėl kviečiu mokytis per savanorišką veiklą, sportą, meną, buvimą gamtoje ar tiesiog bendravimą su draugais. Tuo tikslu savo dėstomus dalykus jungiu per praktines veiklas.
Tas pats yra ir su šauliais. Kol kas dar vaikai kratosi atsakomybės. Nori visko ir, jei sekasi gerai, džiaugiasi, kad patys padarė, o jei kas negerai – kalti mokytojai, vadovai, tik ne jie patys.
Pati dalyvauju įvairiose veiklose ir vaikus skatinu tai daryti. Dalyvavau „IKT lyderių“ programoje, kurią finansavo Microsot kompanija. Tuo labai džiaugiausi ir didžiavausi. Dalyvavimas šiuose projektuose mums atnešė ir naudos. Be mokymų, žinių, gavome projektorių, kompiuterį, fotoaparatą. Žinoma, visa tai buvo mano klasei. Galėjau naudotis darbe naujausiomis technologijomis. Gaila, bet viskas sensta, tad ir šios priemonės jau atgyveno, o naujesnių mokykla neskiria. Sužinojau apie galimą stažuotę Japonijoje socialinių mokslų mokytojams. Į gyvenimo aprašymą surašiau visus savo darbus, nuopelnus. Suveikė. Laimėjau. Turėjau galimybę aplankyti Japoniją. Pamatėme daug. Vietiniai net sakė: „Mes tiek daug nepamatome, kiek jūs.“ Mes keliavome per visą Japoniją. Iš Tokijo lėktuvu skridome į Hirosimą, iš jos greituoju traukiniu į imperatorių miestą Kioto, paskui mūsų grupę išskaidė dar į tris dalis. Mano grupė keliavome į Jamaguči prefektūrą, lankėme visų tipų mokyklas, „Mazdos“ automobilių gamyklą, Kabuki teatrą ir t. t. Gyvenome japoniškame viešbutyje, šeimose. Įdomu buvo ne tik susipažinti su Japonija, jos istorija, ekonomika, kultūra, bet ir su mūsų grupės dalyviais, o grupę sudarė mokytojai iš įvairių pasaulio šalių, žemynų: Europos, Afrikos, Azijos, net Naujosios Zelandijos (tiesa, ji atstovavo Prancūzijai, nes buvusi Prancūzijos kolonija). Kelionę, stažuotę į Japoniją apmokėjo Japonijos vyriausybė.
Didžiuojuosi laimėjusi ekonomikos mokytojų treneriųkursus. JAV Vyriausybė man juos apmokėjo. Tada mūsų grupė buvo surinkta iš viso pasaulio. Tais kursais labai džiaugiausi. Per metus turėjome susitikti kartu vis kitoje šalyje. Juos praleidome skirtingose šalyse ir miestuose. Labai susidraugavome. Ir dabar dar palaikau ryšius su kai kuriais dalyviais iš Latvijos, Estijos, Bulgarijos, Albanijos, Serbijos, Uzbekistano, Indonezijos. Susirašome per Facebook. Jei yra galimybė, ir susitinkame. Kaip tik prieš kelias dienas buvau Rygoje ir susitikau iš tos grupės su kolege Liga, kuri aprodė Rygos senamiestį, kalbėjome ir mus bendrai dominančiomis temomis: švietimas Latvijoje, Lietuvoje, kokie skirtumai, panašumai. Susitariau iš vakaro su ja susitikti, kadangi prieš kelias dienas paskaičiau skelbimą, kad Kuldigoje yra toks Skroderdienas. Kadangi labai domiuosi savo giminės istorija, todėl ir pasidomėjau, ką tai reiškia latviškai. Man atrašė, kad „Skroder“ – siuvėjas, o Skroderdienas – jų šventė.
– Minėjote, jog domitės savo giminės istorija...
– Labai domiuosi. Ir ne tik savo pavardės šaknimis. Renku viską, ką randu. Turiu sudariusi grupes: Skrodeniai, Razgai, Budinavičiai. Prieš kelerius metus pervažiavau archyvus, bažnyčias, kur galėjau rasti mane dominančios informacijos. Sužinojau labai daug istorijų apie senelį. Jo tėvai išvažiavo į Ameriką, o jį, dar kūdikį, paliko augti su močiute. Vėliau jis nuklydo čia, į Žemaitiją, sukūrė savo šeimą, turėjo 5 sūnus, mano tėvelis buvo jauniausias. Vėliau visi ryšiai nutrūko. Dabar internete suradau jo tėvų kapus Amerikoje. Ryšių neužmezgiau, bet Skrodenių labai daug Amerikoje. Esu priėmusi ir į draugus Facebook`e, pasišnekame, palaikome ryšį su jais. Esu atradusi apie 8–9 savo kartas. Kas keleri metai vyksta ir giminės susitikimai. Amerikoje, kaip minėjau, daug Skrodenių, tačiau juos sunkiau rasti, kadangi pavardė rašoma įvairiai: Sckroden, Skroden, Skrodenis. Ta šaka nueina į Prūsus. Iš ten radau, jog iš Vokietijos Sckroden pasitraukė į Sankt Peterburgą kaip sukilimo dalyviai. Taip pat sužinojau, jog Rusijoje šią pavardę Ivanas Rūstusis (Ivan Grozdnij) suteikdavo ypatingiems Pskovo miestiečiams. Ivanas Rūstusis buvo Vytauto anūkas, t. y. Vytautaitis. Na, o Sankt Peterburge Skrodeniai daugiausia menininkai. Praėjusiais metais domėjausi jau mažiau, nes tiesiog nebeturiu laiko ir nebespėju. Dabar artėja vasara, gal turėsiu daugiau laiko, mėginsiu surinktą medžiagą susisteminti, apibendrinti.
– Ar daug laisvo laiko lieka Jums pačiai?
– Nebelieka. Su šauliais pagrindinis darbas būna savaitgaliais bei švenčių dienomis. Turiu dar ir sodą. Ryte ateinu į mokyklą, o paskui tiesiai į sodą. Į namus jau nepareinu, tik pamiegoti, nes paprasčiausiai nebėra laiko. Vakare grįžtu apie 22–23 val. Be to, dar vadovauju, globoju mūsų mokyklos senjorus. Esame įkūrę Mažeikių Gabijos gimnazijos draugiją „Senjorai“. Įkūrėme kaip asociaciją. Dabar renkame informaciją apie sąjūdį. Šie metai paskelbti Sąjūdžio metais, o mūsų mokykloje buvo sąjūdžio būstinė. Mūsų direktorius įsileido ir būtent jo kabinete vyko pirmieji posėdžiai. Šiemet norime surinkti ir sutvarkyti visą medžiagą, todėl darbo tikrai daug. Kiekvienais metais darome kalėdinę senjorų sueigą, suvažiuoja, sueina virš 30 mūsų mokyklos senjorų. Vyriausiai jau virš 90 metų. Vasarą organizuojame išvyką.
– Nekyla kartais noras viską mesti ir pailsėti?
– Taip, kartais kyla. Kad būtų dar palaikymas, bet ne visada iš mokyklos šito sulaukiu. Šeimoje esu pati sau šeimininkė, sūnus jau suaugęs, na, o mano draugas dažnai paprieštarauja mano veiksmams, ypač kai reikia išeiti per šventes, savaitgaliais. O darbus vis tiek tenka padaryti. Dirbu vakarais, naktimis, šeštadieniais ir sekmadieniais, jei tik reikia.
– Kokių dar turite įsimintinesnių patirčių?
– Šiaip dar labai mėgstu keliauti, taip pat, kaip sakiau, domėtis savo giminės istorija. Prigalvoju visko. Vienais metais sumąsčiau daryti tėvelio gimtadienį, nors jo seniai jau nebėra. Iškabinau visus jo apdovanojimus, sukviečiau giminę, užsakiau šv. Mišias. Paskelbiau giminės tinklalapyje kvietimą. Dabar žiūriu, kad kita pusseserė taip pat padarė savo mamos gimtadienį.
Turėjau vieną auklėjamąją klasę, kuri mėgo keliauti pėsčiomis, dviračiais. Būdavo, kaip tik savaitgalis, mes ir išsiruošiame į žygį. Lankydavome mūsų rajono gražiausias vietas. Maršrutus pasirinkdavome pagal upes, upelius, aplankant piliakalnius, istorines vietas.
Su vaikais dar anksčiau turiu daug prisiminimų, dalyvaudavome sąskrydžiuose, žygiuose, visokių nuotykių yra buvę. Ir dabar, kai sutinku tuos žmones, jie vis klausia, mokytoja ar vis dar keliaujate. Buvo laikas, kai mama labai sirgo, 3 metus reikėjo ją slaugyti. Sunku buvo, nes ji negalėjo pajudėti, susirgo centrinio neurono sutrikimu.
Šiaip su mokiniais esu organizavusi žygį per Krymo kalnus, važiavome slidinėti į Karpatus, Slovakiją. Kelionė į Karpatus buvo pati sunkiausia. Ten sutikome Naujuosius metus. Tikėjomės, kad bus sniego, tačiau, deja, buvo tik lijundra. Pasisamdėme sunkvežimius, kurie užvežė mus į tuos kalnus, sąlygos baisios... Net utėlių ten buvo, tačiau vaikams įspūdis buvo didžiausias.
– Kaip mokytoja mylite savo darbą?
– Jeigu nemylėčiau – nedirbčiau. Dažnai manęs klausia, kokia nauda man iš to. Žinoma, būna kartais sunku. Ypač, kai vaikai neįvertina, nesupranta. Manau, praeis laikas ir visai kitaip pradės mąstyti.
Esu šiek tiek kitokia – kairiarankė. Perauklėta kairiarankė. Rašau dešine, tačiau peilį, bulvių skutuką visada naudoju tik dešine. Vaikystėje man neleisdavo rašyti kaire ranka, bintavo ją, kad rašyčiau tik dešine. Esu vyturys, anksti keliuosi. Dar mokykloje mokydamasi pamokas dažniausia ruošdavau rytais. Ir čia, mokykloje, bando mane perauklėti, nes visas pamokas sukelia po pietų, kada man pats nedarbingiausias laikas. Esu vyturys ir esu darbingiausia iki pietų. Kad ir kaip mėginau savo organizmą perauklėti, kad ir kitų pagalba – nepasisekė.
– Esate mokiusi daug vaikų. Kaip keičiasi jauno žmogaus požiūris į gyvenimą?
– Kaip auklėtoja esu išleidusi tris laidas. O mokinių turėjusi esu daug, dabar jau mokau ir jų vaikus. Visas požiūris ir vaiko elgsena priklauso nuo šeimos, auklėjimo, tėvų požiūrio.
– Galima sakyti, jog mokate prieiti prie vaikų, kad jie patys noriai dirbtų.
– Vadovaujuosi tuo, kad visas mokymas turi būti per praktiką. Į šaulius ėjau daugiausia dėl to, kad čia yra labai daug geografijos: kompasai, žygiai, orientavimasis, išvykos, pilietiškumo ugdymas... Jeigu klasėje vaikai mokosi tik teoriją, tai ten viską praktiškai.
– Gal vadovaujatės kažkokia taisykle gyvenime?
– Daryk kažkam gera ir tau bus atlyginta. Jau dabar galiu didžiuotis savo patirtimis. Labai mažai kas gali pasididžiuoti stažuote Japonijoje, Izraelyje, puota su Švedijos karaliumi Stokholmo rotušėje, kai dalyvavau su savo trimis auklėtiniais Stokholm water prize konkurse. Tada mes atstovavome Lietuvai jaunųjų mokslininkų konkurse, kur pristatėme savo darbą „Šuliniai mūsų gyvenamoje teritorijoje“, įvairiais tarptautiniais kursais, mokymais. Keletą kartų lankiausi Briuselyje Europos parlamente, Švedijoje, Latvijoje – Baltijos jūros projekto mokymuose, Estijoje įvairiose Junior Achievement konerenijose ir t. t.
– Ar jaučiatės laiminga dėl to, ką darote?
– Turbūt. kitu atveju nieko nedaryčiau. Taip, kartais norisi didesnio atsako. Ypač iš savo mokinių, bet, manau, suaugs, pradės kitaip mąstyti ir į viską žvelgti atsakingiau.
– Pati esate optimistė ar realistė?
– Svajotoja. Dar vaikas buvau labai jautri, jeigu kas sunervindavo, iškart pradėdavau verkti. Iš to išaugau, bet vis tiek labai jautriai į viską reaguoju. Būdavo, nors ir nenoriu verkti, ašaros pačios pradeda riedėti.
– Ko palinkėtumėte skaitytojams?
– Visuomenei trūksta optimizmo, susiklausymo vienas su kitu, supratimo.
Nuotrauka iš asmeninio archyvo
