Birutė ŠNEIDERAITIENĖ
„Laiko, kurio man visada trūksta, neskaičiuoju su įdomiu, savitu, turinčio charizmos, šarmo žmogumi“, – sako prieš šešerius metus iš Mažeikių į Čikagą gyventi išvykusi pedagogė, žurnalistė, ilgametė „Būdas žemaičių“ laikraščio korespondentė Janina Sučylienė.
Ilgai brandintas pokalbis su buvusia kolege užsimezgė po jos pirmo poezijos vakaro Lietuvoje. Daugeliui Janiną pažinojusių gal bus įdomu ne tik ją dar kartą pamatyti, bet ir pasiklausyti, kuo ir kaip gyvena, apie ką rašo, iš kur ji tokia ir kodėl mes šandien ją kalbiname.
– Esate mažeikiškių gerai žinoma kaip pedagogė, žurnalistė, be to, čia ilgai gyvenusi. Iš kur esate kilusi ir kas ir kada atvedė į Mažeikius?
– Esu pasvalietė, aukštaitė, iš tėvų ir senelių paveldėjusi daug kam ausį rėžiančią tarmę, bet ji man miela ir sava. Į Mažeikius mes atvykome gyventi su vyru Petru Sučyla. Mūsų apsisprendimą nulėmė tai, kad 1985-aisiais, pagal reikalingo specialisto programą, dar buvo galima gauti iš savivaldybės rezervų butą. Susivilioję būstu, mudu sostinę iškeitėme į Mažeikius. Tiesa, mūsų su vyru tėviškė ta pati – Pušaloto miestelis: tėvai buvo kaimynai, bet jau čia istorija būtų kita...
– Papasakokite apie savo šeimą. Kokioje šeimoje augote, kokią šeimą sukūrėte pati?
– Mano šeima nebuvo nei kuo ypatinga ar išskirtinė. Augau su dviem trupučiuką jaunesniais broliais, nieko mums netrūko, visas vienkiemis su gyvuliais, paukščiais, pievomis, grioviu ir medžiais buvo mūsų. Įdomu tai, kad vaikystės akimis visa tai atrodė daug didesni, aukštesni, gilesni, platesni, žalesni...
Visada šviesiai, su begaline meile, pagarba ir pasididžiavimu prisimenu savo mamytę – Kazimierą Petkevičiūtę-Tintirienę. Ji turėjo Dievo dovaną gražiai, sklandžiai, įdomiai pasakoti, gražiai dainuoti ir puikiai šeimininkauti. Jos dėka žinau Pasvalio rajono, Pumpėnų apylinkių gilias, skaudžias, ilgai kraujavusias pokario žaizdas. Iki dabar ausyse skamba puse lūpų man, pradinukei, mamytės atversti Lietuvos istorijos puslapiai, apie kuriuos ji bijojo garsiai kalbėti, sakydama: „Ateis laikas ir sužinosi, pati pasirinksi, kur tikra pokario Lietuvos istorija, o kur tik mokytoja pasakoja, nes taip reikia...“ Mamytės pusbroliai Aleksandravičiai buvo tikri Lietuvos sūnūs, jie pasirinko mirtį, nei tarnauti okupantui. Tuo metu mano mamytė buvo „miškinių“ ryšininkė. Vėliau išklausinėjau, ir ji pasakojo, kaip naktį viena vežimu iš Pumpėnų miestelio aikštės, kur buvo sumesti ir ginkluotų „stribų“ saugomi „miškinių“ kūnai, ji išvežė savo pusbrolį ir jį palaidojo, kad nebūtų iš nužudytojo tyčiojamasi.
Mano tėvelis Jonas Tintirisbuvo tylus, ramus žmogus, jam patikdavo dainuoti. Viena tėvelio sesuo – Ona Morkevičienė –turėjo labai gražų balsą. Tos sesers anūkė paveldėjo mamos ir prosenelių išskirtinį balsą. Ji – RaselėAndžiuvienė – jau antrą kartą talkina mano poezijos vakare.
Įdomu tai, kad mano senelis (iš tėvelio pusės) buvo labai sumanus ir apsukrus. Jis, turėdamas penkis vaikus, tarpukario metu buvo išvykęs į JAV užsidirbti. Grįžęs išplėtė ūkį, tik nelabai pasisekė, nes Didžiosios krizės metais uždirbti pinigai nuvertėjo. Prisimenu, kaip mums, vaikams, į rankas buvo pakliuvę jo vertybinių popierių pluoštai.
Apskritai, mano giminėje daugiausia verslininkai, tik man nedaug verslumo duota... Tačiau mano vyras, nors jo profesija lakūnas, tačiau prigimtimi – apsukrus verslininkas. Jis Mažeikių rajone, Šerkšnėnuose, ant plyno lauko, savo sumanumu, verslumu ir begaliniu užsispyrimu įkūrė aerodromą. Su vyru užauginome dukrą Jurgitą ir sūnų Antaną. Abu vaikai baigė Gabijos gimnaziją, o studijas pasirinko Londone. Taip susiklostė, kad dukra su vyru išvyko gyventi į Čikagą, o sūnus grįžo į Mažeikius. Skaudžiausia tai, kad prieš trejus metus kupinas didelių ateities planų staiga mirė mano vaikų tėvas, anūkų senelis. Lukutis, žiūrėdamas į skrendančius lėktuvus, dažnai mums pasako, kad pilotuoja jo senelis, o Kamilytė mano, kad jų senelis dabar gyvena danguje...
– Dabar gyvenate JAV. Kas paskatino išvykti? Kokius galėtumėte įvardinti gyvenimo šioje šalyje, lyginant su Lietuva, privalumus ir trūkumus?
– Neturėjau minčių gyventi JAV, bet dabar nesigailiu. Kadangi Mažeikiuose gyvenau viena, o dukra su šeima kūrėsi Čikagoje, tai po kelių mano apsilankymų mudviejų noras būti šalia nulėmė mano apsisprendimą. Juolab, kad žento visa šeima jau tuo metu gyveno Amerikoje.
Visi žinome posakį: „Gyvenu kaip Amerikoj...“ Tai daugelio svajonių ir lūkesčių išsipildymo, geresnio gyvenimo šalis. Tiesa tokia, kad vienas įspūdis, kai atvažiuoji pas tuos, kas tavęs laukia ir tavimi pasirūpina, suteikia visa, ką gali geriausio, parodo gražiausio, žinoma, kiek išgali, taupo svečio pinigus ir t.t., ir kas kita, kai apsigyveni ir bandai įsitvirtinti. Visame pasaulyje geriau gyvena, skaniau valgo, prabangiau rengiasi tas, kuris netingi, nebijo sunkaus, ne pagal jo profesiją, fizinio darbo. Taip yra ir toje svajonių šalyje.
Mano supratimu, didžiausias Amerikos išskirtinumas, kad čia visada rasi darbo; kad niekam neįdomu tavo išsilavinimas, profesija ir tik tautiečiams įdomu, kokiais „brendais“ paženklinta apranga, aksesuarai; iš kur turi pinigų vardiniams rūbams, daiktams. Amerikoje ilgai nesusitaikiau su mokesčių (taksų) sistema: parduotuvėje nenusipirksi prekės už jo kainą, bus priskaičiuoti „taksai“. Kiekvienas legalus šalies gyventojas kasmet nuo savo pajamų individualiai turi mokėti mokesčius ir nuo įmokų sumos priklausys senatvės pensijos dydis.Turintiems nuosavą turtą – už viską mokesčiai. Atlyginimas mokamas kas savaitę ir daugybė kitų mums mažai žinomų ar visai naujų dalykų.
Džiugina tai, kad visur švara ir tvarka. Savininkai žino, jei nenupjaus laiku žolės – bauda, kurią privalai sumokėti. Medicininio aptarnavimo lygis priklauso nuo tavo draudimo įmokų ar to, kiek gali už paslaugą sumokėti ar išsimokėti per nurodytą terminą.
Visiems iki šiol sakiau, kad man nebus geriau kaip Lietuvoj... O kaip bus – niekas nežinom...
– Kokia veikla užsiimate dabar? Kada pradėjote rašyti eiles? Gal tai paskatino tėvynės ilgesys? Kas atsispindi Jūsų eilėraščiuose?
– Atvykau su intencija padėti dukrai auginti, prižiūrėti vaikus. Per šešerius mano gyvenimo JAV metus mano anūkai – Kamilytė (8 m.) ir Lukučiui (6 m.) prakuto. O aš laiko veltui neleidau. Nuo pirmų atvykimo į šią šalį dienų įsidarbinau laikraštyje „Amerikos lietuvis“ ir Maironio šeštadieninėje lituanistinėje mokykloje. Manau, kad per tą laiką su kaupu atidaviau lietuvybės puoselėjimo duoklę.
Labai gerus prisiminimus paliko mūsų žemiečio iš Plungės Broniaus Abručio Čikagoje įkurtas ir sėkmingai gyvavęs lietuviškas laikraštis. Tikrai būčiau rašiusi iki kol galėjusi: patiko man, įtikau leidėjui ir skaitytojams, bet prieš pusantrų metų mūsų vadui sušlubavo sveikata, apėmė neviltis, kad spausdintas žodis neturi ateities, ir „Amerikos lietuvį“ panaikino. Aš jam sakiau: „Broniau, tu savo rankom nusmaugei tautiečių pamiltą savo kūdikį...“ Bet jis turėjo savo argumentų, kad elgiasi teisingai.
Darbas šeštadieninėje mokykloje visai kitoks nei mūsų įprastoje, lietuviškoje. Čia mokytojauja tie, kas nori išbandyti save mokytojo amplua. Mokykloje aukščiausia valdžia –Tėvų komitetas ir direktorė, gyvenime neturėjusi nieko bendro su pedagogika ar kokia nors mokykloje dėstoma disciplina. Nėra jokių programų, vadovėlių, mokytojai patys kuria, rašo ar reikalingą mokymui medžiagą gabena iš Lietuvos. Egzaminams medžiagą ruošia patys mokytojai, patys vykdo egzaminus ir taiso darbus. Per mokslo metus yra tik 33 pamokos, iš kurių išsiima pagrindinės lietuviškos šventės ir egzaminams skirtos dienos.
Maironio lituanistinės mokyklos ugdomoji veikla laikosi ant direktorės pavaduotojų: iš Lietuvos atvykusios mokytojos ekspertės Giedrės Jonaitienės, kuri pati ruošia pradinukams vadovėlius, mokytojams veda seminarus, ir JAV gimusios ir lietuvių kalbos studijas Čikagoje baigusios skautų vadės, tautodailininkės Taiydos Chiapettos pečių.
Pirmus ir antrus metus dar tikėjau daugiau išmokyti, suplanavau dėstomas temas, sudariau egzaminų bilietus, parinkau diktantus, testus. Deja, kasmet ateina vis prasčiau lietuviškai kalbantys ir rašantys vaikai, o ir motyvuotų tik keliolika. Peršasi nuomonė, kad tėvai šeštadieniais vaikus išveža į laisvalaikio užimtumo centrą, vienas kitas atvyksta atlikę namų darbus.
Iš direktorės išgirdus, kad jai nesvarbu, kas mokykloje dirbs, šiais mokslo metais lietuvių kalbos mokau ir į mokyklą vežu tik savo anūkus, o lietuvių kalbos 9 ir 10 klases moko kita mokytoja.
Aš, kaip giminėms sakau, esu ne tokia, kaip jie visi. Nežinau, kas giminėje būtų pasižymėjęs literatūriniais gebėjimais. Užtat verslininkų turim...
Rašyti pradėjau mokykloj, kiek pamenu, šeštoje klasėje, pagal nuotaiką ir turimą laisvesnį laiką. Turiu sąsiuvinį likusios tų laikų kūrybos. Rašiau dienoraščius, straipsnius į laikraščius, bet tai nebuvo dažnai. Man taip susiklostė, kad nuo šeštos klasės namų ūkį tempiau ant vaikiškų pečių, o jo būta nemažo,tad kūrybai ir pamokoms laiko man niekada nebuvo, jei per pamoką ką išgirdau, įsiminiau, o dar kitą dieną prieš pamoką iš draugių pasiklausinėju ir neblogai sukausi.
Gyvendama ir dirbdama Mažeikiuose, „Ventos“ mokykloje, turėjau pilną lietuvių kalbospamokų krūvį ir žurnalisto darbą „Būdo žemaičių“ redakcijoje, o savaitgaliais filmuodavau įvairias šventes.
Prie poezijos grįžau prieš trejetą metų, gyvendama JAV, paauginus anūkus, prieš uždarant „Amerikos lietuvį“, ir taip save atradau iš naujo. Apie mano kūrybą taikliausiai pasakė tikra draugė, gyvenanti JAV, Dalia: „Iš tavo kūrybos galėčiau papasakoti visą tavo gyvenimą.“ Ji yra ir šį vakarą turėtų būti tarp mūsų (juk tikra draugė...). Gal Dalia ir teisi...
– Daug metų dirbote pedagoginį darbą. Tikriausiai pasidomite švietimo naujovėmis pas mus ir dabar. Kaip vertinate pokyčius?
– Taip mano gyvenime susiklostė, kad mokykla ir mokytojo darbas buvo ir tebėra kasdienos palydovai. Niekada nei manęs, nei mano kolegių Lietuvoje nedžiugino permainos švietimo sistemoje, o jų būta visaip ir visokių. Nenoriu leistis į apmąstymus, kurie nelabai kam ir įdomūs, galiu trumpai pasakyti, kad ne metodologijos išgelbės pasaulį ir Lietuvos mokyklą. Jei kas ir gali atitaisyti iškreiptą Lietuvos mokyklą – tai pirmiausia mokytojai – geresni, geriau uždirbantys, oresni, labiau pasitikintys savimi, dinamiškesni ir kūrybiškesni. O kad mokytojas galėtų su meile, be įtampos, ramus ateiti į darbą kaip į mokslo šventę, jam turi būti orus atlyginimas. Juk visi mes džiugiai ar sukandę dantis dirbame dažniausiai tam, kad gautume atlyginimą, o sulaukus garbaus amžiaus – užtarnautą pensiją, ir, kol nebus kaip Smetonos Lietuvoje, kad garbiausi žmonės buvo daktaras, mokytojas ir kunigas, tol iš Lietuvos emigruos išsilavinę, rimtai į gyvenimą, šeimas žiūrintys tautiečiai. O švietimo klausimais mažeikškiai visada gali kreiptis į didžiulę pedagoginę, pedagogų profsąjungos vadovo patirtį turinčią p. Judytą Tekingunduz. Ji kiekvienam duos kompetetingą atsakymą ir įžvalgiai pateiks mokytojo, kaip specialisto ir oraus žmogaus, veiklos ir išlikimo kelią.
– Minėjote, kad Jūsų vyras buvo lakūnas. Kaip žinoma, Šerkšnėnų aerodromas pavadintas Kumpikevičiaus vardu. Ar prie aerodromo įrengimo Jūsų vyras nebuvo prisidėjęs?
– Užmynėte man ant Achilo kulno... Nuo tada, kai išgirdau, kad mano vyro Šerkšnėnuose įkurtas aerodromas pavadintas iki šiol negirdėto žmogaus pavarde, mane pribloškė, negalėjau patikėti, kad Mažeikių r. savivaldybės administracija, nors ir pasikeitę vadai, bet Šerkšnėnuose įkurto aerodromo istoriją žinojo nuo A iki Z, priėmė tokį protu nesuvokiamą sprendimą! Buvo pamintas paprasčiausias žmogiškumas. Jokios pagarbos tam, kas jos tikrai nusipelnė, nors Petras Sučylabuvo kuklus, bet jam labai sunku buvo su tokiu pažeminimu susitaikyti. Prisimenu, kaip jis jautėsi, kaijo įkurto aerodromo iškilmingo atidarymo metu pakvietė jįkalbėti... Nežinau, kaip jam tada širdis iš jaudulio neplyšo.
Jei trumpai, pradžia buvo tokia:1986 m. P. Sučyla iš Akmenės parašiutinės grandies atvyko į Mažeikius tam, kad įkurtų aerodromą. Jis per didžiulį užsispyrimą, begalinę kantrybę ir norą svajonę paversti realybe tai padarė.
Puikiai prisimenu, kaip Petro nuotaika priklausė nuo derybų rezultato dėl parinkto žemės sklypo, leidimo pradėti statybasgavimo, žemės sklypo nuomos 99 metams ir t.t.
O kiek kartų jis žiemą (vasaromis šuoliai) su senu sunkvežimiu ZIL važiavo į Maskvą, derėjosi tik su jam vienam pažįstamais, pasitikėjimą vyru iš Lietuvos pelniusiais karinių organizacijų, valdančių aviacijos techniką, generolais. Negrįždavo savaitėmis. Sugenda jo ZIL, pats remontuoja, nušąla rankas...Taip galėčiau pasakoti be atvangos... Nėra nė vieno žmogaus, kuris tai paneigtų. Kiek metų mūsų šeima gyveno Mažeikiuose, tiek laiko mūsų ir tuo metu dirbusių lakūnų gyvenimas ir veikla susijęs su Šerkšnėnais ir ten esančio aerodromo įkūrimu, statybomis, lėktuvų gabenimu, parašiutininkų šuoliais ir aviacijos šventėmis.
Visų rajono vadų ir aviacijos mėgėjų savaitgaliai prasidėdavo ar baigdavosi aerodrome. Pamilusius erdvę, padangių žydrynę, Petras išmokė ir skraidyti. O jis buvo sumanus, kantrus ir dalykiškas mokytojas.
Ir ko beklausiau, prašiau, kad paaiškintų, kodėlŠerkšnėnų aerodromas pavadintas Kumpikevičiaus vardu, be vienintelio atsakymo, kad to norėjo iš Amerikos atvykusi kažkada buvusio to krašto lakūno Kumpikevičiaus dukra, niekas nieko daugiau pasakyti negalėjo. Toji moteris, per pažintis nuėjusi iki rajono valdžios ir gal Seimo nario, bendru sutarimu minimaliai prisidėjusi prie aerodromo iškabos/reklamos su tėvo pavarde pastatymo prie įvažiavimo į aerodromo teritoriją ir taip iškovojusi tėvo vardo įamžinimą ant P. Sučylos viso gyvenimo įdirbio!!!
Suprasčiau, jei Mažeikių r. savivaldybės administracija būtų palikusi buvusį Šerkšnėnų aerodromo pavadinimą ar pervadinę ne žmogaus, kuris nieko bendro su jo įkūrimu neturi, vardu, ir niekas nieko nesakytų,o dabar niekaip negaliu suvokti, suprasti, juolab pateisinti tokio sprendimo. Tokią tėvo vardo nuvertinimo istoriją išgirdę vaikai (Jurgytėir Antanas) vienbalsiai sušuko: „Jei dėl tėvo išliekamųjų darbų įamžinimo Savivaldybei reikėjo pinigų, galėjo mums apie tai pasakyti. Vardan pelnyto tėvo vardo įamžinimo būtume davę tiek, kiek jiems reikėjo...“
Juk tie, kurie dar esam, išeisim amžinybėn ir kaip ateinančioms kartoms paaiškinti, kokia Mažeikių rajone esančio aerodromo istorija, kas jos sumanytojas, įkūrėjas, kaip Kumpikevičių pritempti neklastojant faktų, ką Mažeikių krašto istorikai įrašys į metraštį. Mano galva, klysti žmogiška, bet prisipažinti ir pasitaisyti – tai vyriškumo, solidumo, teisingumo apraiška, deja, duota toli gražu ne visiems. O gal dar pats laikas atsikvošėti?! Nors, kas įvyko vakar, jau istorija, bet nūdienos istorijos metraštininkai ir liudininkai dar esame...
– Kokias žmogaus savybes labiausiai vertinate? Ko šiandien, ypač politikoje, labiausiai, Jūsų manymu, trūksta?
– Tiek Lietuvoje, tiek Čikagoje turiu daug gerų draugų,mielų ir malonių pažįstamų. Prisipažinsiu, retai kada susimąstau apie žmogaus savybes. Toleruoju žmogų tokį, koks jis yra arba kokiu save parodo. Tiesa, tikrų draugų nedaug ir jie savaime atsiskiria. Turbūt nėra taiklesnio sverto kaip: „Nedaryk/nesakyk kitam to, ko nenori, kad tau padarytų/pasakytų.“ Vertinu tiesų, nerafinuotą žmogų, tą, kuris laikosi žodžio ir kurio galvoje smegenys kirba. Laiko, kurio man visada trūksta, neskaičiuoju su įdomiu, savitu, turinčio charizmos, šarmo žmogumi.
O politika visais laikais visuose kraštuose atgyja prieš rinkimus ir nuslopsta, kai išrinktiesiems išmuša atsiskaitymo valanda. Politikai taip ir gyvena: kuo gražiau, jautriau, skambiau, įtaigiau, taikliau paliesti rinkėjams skaudžias temas, jas pateikti taip, kad ne tik patikėtų, bet įtikėtų, o, kai pasiekia savo tikslą, tada prasideda politiniai žaidimai, kol žmonės pamato tikrąjį politiko veidą...Mažeikiuose man teko bendrauti su rimtais politikais. Tikro žmogaus ir politiko prisiminimą man paliko gerbiamas buvęs Seimo narys Jonas Jurkus. Iki šiol prisimenu jo aktyvumą, lankstumą, pasakyto žodžio laikymąsi ir politinės veiklos patirtį.
– Ar neketinate grįžti į Lietuvą gyventi?
– Aš ir dabar gyvenu čia ir tenai. Kiek leidžia išteklius, apjungiu kontinentus, kad galėčiau kuo dažniau prisiliesti prie savo sūnaus –man artimų, mielų, mylimų, brangių šiapus Atlanto esančių žmonių – ir vėl lekiu pas savo dukrą, anūkus, žentą – jie antroji mano širdies dalis.
Gyventi galiu ir Mažeikiuose, ir Čikagoje – turiu būstus, bet to neužtenka, kad išgyventum, todėl konkretaus atsakymo nėra. Manau, kad dar esu sąlyginai „jauna“ ir dar našlė, ir turiu susidėlioti gyvenimą taip, kaip noriu...
– Ko palinkėtumėte draugams, bičiuliams, buvusiems kolegoms ir visiems mažeikiškiams?
– Pasakysiu jums eilėmis iš vieno savo eilėraščio:
Gyvenimas skirtas gyventi,
nuo tada, kai suvokt jį gali.
Ne smilk, rusent, o degti
ir eit, kiek turi jėgų...
– Šiandien Mažeikių viešojoje bibliotekoje vyks Jūsų poezijos vakaras. Keletą žodžių apie tai.
– Man šis vakaras –didžiulis savęs išbandymas. Stebiuosi, kaip sutikau, kada „Būdo žemaičių“ laikraščio direktorė-redaktorė p. Birutė pasiūlė paskaityti savo kūrybą Mažeikių bendruomenei. Gal todėl, kad „apšilimą“ jau buvaupadarius mielos draugės Ritutės, kuri ir šįkart sutiko kartu su bibliotekininke Dangira vesti vakarą,dėka. Tąkart, nors klausytojų buvo per 60, bet man buvo stebėtinai lengvakalbėt, skaityt, bendraut ir negaliu paaiškinti,kodėl. Gal kad tąkart į atokią Pasvalio rajono Kriklinių gyvenvietę suvažiavo daug artimų žmonių, kad tai pirmoji mano darbovietė, kad šalia tėviškės, kad įtampą skaidė ir klausytojų širdis drebino galingu balsu atliekamosmano pusseserės dukters Rasytės dainos?Visa tai mane stiprino, užvedė, skatino ir palaikė.
Todėl ir šįkart savo antruosiuose namuose – Mažeikiuose – viena nedrįsau belstis į buvusių bendradarbių, draugų, pažįstamų ir poeziją mylinčių širdis. Mano eilės bus perpintos Rasos atliekamomis dainomis.
Žmogus – amžinas keleivis iš nežinios į nežinią. Niekas negali apibrėžti, nusakyti ar kitais būdais įrėminti, susisteminti jo atėjimo, ėjimo, išėjimo ir naujos gyvybės pradžios, kitos sielos ir kūno dermės, augimo ir vėl ėjimo. Turint mintyse žmogaus be paliovos ėjimą tiesiogine ir perkeltine prasme, šis kūrybos vakaras ir buvo pavadintas ėjimu per metus...
Ačiū, mieloji Birute, už įpūstą pasitikėjimą savimi, už organizuotą mums visiems šventę. Mano Ritutei už ištikimą draugystę, Rasytei už jos supratingumą, kad daina ir poezija – gyvenimo palydovės, restoranui „ARKA“ už paruoštas vaišes ir visiems, kurie atvažiavo iš toli, atėjo vietiniai, vienaip ar kitaip panorę pamatyti, išgirsti, susitikti, pabendrauti šį savaitgalio pradžios vakarą su manimi, paklausyti, kuo aš gyvenu ir dainomis atgaivinti sielą po savaitės darbų.
Nesakau sudie, šaukiu – iki kito susitikimo!
Nuotrauka iš asmeninio archyvo
