Gražina VERŠINSKIENĖ
Vaikystėje svajojusi į iškvietimus pas ligonius vykti arkliuku, dabar Zita Šaulienė – „Šeimos sveikatos centro“ direktorė. Su šeimos gydytoja kalbame apie vaikystėje gimusią svajonę, gydytojo pašaukimą, darbą, dalijimąsi su kitais. Dviejų dukrų mama žinoma ir kaip sveikos gyvensenos propaguotoja, neįsivaizduojanti gyvenimo be judėjimo.
Viskas po vienu stogu
35 metus Mažeikiuose dirbanti medikė džiaugiasi, kad jos nenuvylė darbas, todėl savęs kitoje sferoje ir neįsivaizduoja, brangina savo nedidelę įstaigą, draugišką kolektyvą. Z. Šaulienė medikės karjerą pradėjusi kaip paauglių gydytoja Mažeikių poliklinikoje, nuo 2000 m., pasitikėjusi rizikuoti nebijančiu vyru, įsteigė privačią gydymo įstaigą. „Įsikūrėme dviese su Virginija Bielskyte, vėliau prišnekinom Editą, kuri tada dar studijavo. Pradėjome dirbti su nedideliu pacientų skaičiumi. Dabar komandoje jau šeši medikai. Šeimos gydytojui didelė atsakomybė, nes reikia sekti ir nėščiąsias, todėl samdomės akušerį-ginekologą. Centras jau turi ir stiprią stomatologų komandą. Iš pradžių, žiūrėdami į apleistas, liūdnas patalpas, galvojome, ką mes veiksime tokiame dideliame pastate, o dabar lyg ir vietos trūktų“, – dalijasi atsiminimais pašnekovė.
Tęsiama medikų dinastija
Pašnekovė mena vaikystę, kaip maža mergaičiukė eidavo pas mamą į darbą nedidelėje Tryškių kaimo ligoninėje, kur ji dirbo sanitare. Šioje mažoje įstaigoje po vienu stogu virė gyvenimas – nuo gimimo iki mirties. Labai traukė odontologo įrankiai, o palėpėje įsikūrusio Slaugos skyriaus pacientams nešdavo maistą. „Ta ligoninė su savo palėpe buvo tokia paslaptinga. Iš tiesų ir paskyrimą norėjau čia gauti, norėjau grįžti į namus“, – mena Z. Šaulienė, kurios keliu pasuko ir dukra Akvilė, tik pasirinko kardiologiją, dabar jai pirmieji rezidentūros metai.
Negi atsakysi...
Paklausus, ar sunku pranešti pacientui sunkią diagnozę, medikė atsako, kad šeimos gydytojai tik įtaria ligą, negerą žinią specialistai patvirtina. „Kai atvažiavau į internatūrą į Mažeikius, buvo toks jaunas baltarusis, pirmas mano onkologinis ligonis – ateinu akis išpūtusi ir nežinau, ką sakyti, kad morališkai visiškai nesugniuždyčiau. Dabar turiu vieną onkologinę labai sunkią ligonę, nors gydoma Slaugos skyriuje, bet vis kreipiasi pagalbos, dukros gyvena užsienyje, sūnus neįgalus. Pirmą kartą savo medicinos praktikoje turėjau tokį prašymą – padėti sutvarkyti dokumentus, kad kūnas būtų atiduotas mokslams. Negi atsakysi... Ką tik pasirašė“, – sudėtingesnius atvejus vardija gydytoja.
Misija – rūpintis žmonėmis
Pasak ilgametės medikės, dabartiniai žmonės labiau linkę patys rūpintis savo sveikata, tad retas atvejis, kad ateina pacientas, apleidęs ligą. Džiaugiasi, kai ryžtingai pakeičia savo požiūrį, vykdo gydytojo nurodymus ir ateina tik išsirašyti vaistų. „Ateina keletas pacientų, kurie turėjo priklausomybių, ir jie jų atsisakė. Po ilgų pokalbių vienas kitas išgirsta – ir tai džiugu“, – dalijasi pasiekimais Z. Šaulienė.
Kiekvieno mediko misija – rūpintis žmonėmis, tad kiekvieną jų labai motyvuoja geresnė paciento savijauta.
„Prieš metus turėjau ligonį – manėme, kad jis onkologinis, tačiau nuvykus sesutei ir padarius tyrimus, paaiškėjo, kad nieko panašaus. Kažkas blogai, o pas gydytojus nenori. Po ilgų įkalbinėjimų pagaliau jis atėjo, pamačiusi supratau, kad jis sunkus ligonis, bet kardiologinis. Pasitvirtino ir mano diagnozė, įrašyta siuntime, prišnekinome gydytis, dabar viskas jam gerai – džiaugiuosi dėl jo“, – kalba pašnekovė.
„Yra pacientų, kurie tampa artimesni, dėl jų jaudiniesi, kaip dėl savo artimo. Tokių daugiausia sutinku ambulatorinės dializės centre „Dialimeda“, – dabar tik kartais čia dirbanti sako gydytoja ir priduria, kad smagu, jog čia yra tokių pacientų, kurie nemeta darbo, gyvena pilnavertį gyvenimą, apgailestaudama dėl vieno jauno paciento, kuris pasirinko gyvenimą prie konteinerio ir alkoholį.
Dirbtinės eilės
Taip pat medikė neslepia, kad dar daug biurokratinių dalykų, daug kas liūdina, bet labai džiaugiasi elektroniniu receptu, nors privačių įstaigų nefinansavo ir reikėjo įsirengti savo lėšomis. Lengvina darbą ir tai, kad toje sistemoje matomos specialistų konsultacijos, jau rašomi ir siuntimai bei tikisi, kad greitai nebeliks ir ambulatorinių kortelių.
Būna tokių atvejų, kai žmogui vaistai išrašyti, jis geria juos, bet vis tiek nori ateiti pas gydytoją – pasikalbėti. Neišvengia tokių pacientų ir Z. Šaulienė, apgailestaudama, kad taip susidaro dirbtinės eilės. „Kai kurie ilgesniam laikui išrašyti vaistų nenori, nors galima pusmečiui, o pasiimti kas mėnesį. Nelabai patinka ir tie, kurie, gavę siuntimą, nueina pas gydytoją ir po kelių dienų ateina kito siuntimo pas tos srities specialistą... tik pas kitą. Už tą jo vaikščiojimą mes visi mokame“, – apgailestauja ilgametė gydytoja.
Iš esmės žmonės sveiki
Gydytoja aiškina, kad daugumą ligų nulemia neteisingas gyvenimo būdas: nesveika mityba, judėjimo stoka ir pan., pridurdama, kad sveika gyvensena turėtų prasidėti nuo darželio, mokyklos. „Mes mokome, bet suprantu, kad nelabai teigiamai reaguoja. Jei skundiesi, kad stuburas skauda, o pilvas, kad nematai batų – tai, vadinasi, reikia reguliuoti mitybą. Viskas priklauso nuo to, ką tu valgai ir kiek tu judi. Jei tu judi, stebi gamtą, džiaugiesi ir psichinė būsena gerėja, o visi vaistai, intervencijos turi ir pašalinį poveikį. Anksčiau nebuvo tiek nutukusių žmonių, nes nebuvo tokio saldumynų pasirinkimo, o judėdavo daugiau“, – teigia pašnekovė, paminėdama, kad Visuomenės sveikatos centras daug programų įgyvendina – ir paskaitos, ir specifinės mankštos.
Patikėti žmogumi
Pašnekovė prisimena ją sujaudinusį atvejį, kai laikraštyje perskaitė kreipimąsi, jog jaunuoliui, patyrusiam sunkią traumą, galinčiam judinti tik vieną pirštą, reikalingas specialus kompiuteris. Toks kabinimasis į gyvenimą nepaliko abejingos Z. Ir B. Šaulių šeimos, ištiesė pagalbos ranką. Atsitiktinumas suvedė ir su socialiai remtina moterimi, kuri pakilusi iš alkoholizmo liūno kabinosi į gyvenimą. „Padėjome sutvarkyti socialinį būstą, pas ją nors paprasta, bet švaru, tvarkinga. Džiaugiuosi, kad pagalba pakliūva pelnytai šeimai ir kad aš jos globėja. Šios moters ir dukra augo vaikų namuose, dėl to ji labai save graužė, dabar jos viena kitą surado, bendrauja“, – kitų džiaugsmais, prie kurių prisidėjo, dalijasi Z. Šaulienė.
Kol judi – tol gyveni
Pasidomėjus, koks gydytojos laisvalaikis, atsakymas nenustebino: poilsis – tai vaikščiojimas, stebint paukščius, žvėrelius, gamtą – kiek džiaugsmo. „Jei aš turėčiau daugiau laiko, tai vaikščiočiau ir vaikščiočiau. Mudviejų su vyru pomėgiai vienodi: ir slidinėjimas kalnuose, vaikščiojimas po Palangą, po netoliese namų esantį mišką, pasiimant kartu šunis palakstyti, taip pat mėgstame keliauti. Labai mėgstame atostogauti visa šeima kartu, bet sunkiau suderinti su vaikais. Kartą į Romą pasiėmėme ir savo 80-metę mamą, kuri per dieną po 15 km nueidavo. Patinka keliauti „kemperiu“ po Europą. Aš, ko gero, tvirto būdo esu, matyt, iš mamos paveldėta, kuri visada švyti, nors ir daug dirba, ir viena gyvena, per visą darbo laiką neturėjau nedarbingumo lapelio“, – sako medikė. Kalbėdama toliau, pašnekovė neslepia, kad turi ir silpnybių, viena jų – saldumynai, todėl reikia daug pastangų, kad jų atsisakytų. „Dabar su vyru, gardžiuodamiesi pusryčių koše, stebimės – o ką mes anksčiau valgydavome pusryčiams“, – mąsto sveikos gyvensenos puoselėtoja.
Medikė norėtų, kad žmonės sveikiau gyventų, o tam daug nereikia: valgyti paprastą maistą, judėti ir būti gryname ore – tada ir mažiau lankytųsi gydymo įstaigose. „Svarbiausia mokėti džiaugtis gyvenimu tokiu, koks jis yra. Gal tu ir nestiprios sveikatos, kažko neturi, bet ir tada atrasti ramybę – atrasti tame kažką gero: gal galiu prieiti nors pro langą į lauką pažiūrėti, o jei guliu, tai gal nors akies krašteliu peizažu pasigrožėti. Aš niekam nepavydžiu, o gal kitus pavydas graužia... Jei gerai jaučiatės, ramiai mėgaukitės gyvenimu“, – neprarasti optimizmo skatina šeimos gydytoja Z. Šaulienė.
