Gražina VERŠINSKIENĖ
Iš Padvarninkų kaimo kilęs istorikas Šverebs Puovėls (taip jo žemaičių pase įrašyta) sugeba rasti tokių Žemaitijos krašto istorijos paslėptų perliukų, kurie net pakeičia ankstesnius faktus. Išnaršęs Mažeikių apylinkes savo tyrimus praplėtė Žemaitijoje – praskleidęs bažnyčių varpinių ir varpų istorijos uždangą, surinkęs faktų apie iškilias Žemaitijos asmenybes, Žemaitijos paminklus – visą šią surinktą medžiagą suguldė daugybėje straipsnių, monografijose, parengtose kartu su kitais autoriais. P. Šverebas už kultūrinę ir švietėjišką veiklą apdovanotas Mažeikių krašto kultūros premija.
– Esate Žemaitijos krašto žinovas. Kada pradėjote domėtis krašto istorija?
– 1972 m. gegužės 20 d., kai savo suolo draugą, antros kartos pusbrolį Joną Jonaitį suagitavau keliauti dviračiais ir apžiūrėti Renavo dvarą. Tada su iš brolio pasiskolintu fotoaparatu „Smiena“ nufotografavau klevų alėją, rūmų vieną fligelį ir išdaužytas baliustras. Viską, ką mačiau, aprašiau.
– Kokie pirmieji Jūsų darbai? Kuris jų Jums brangiausias ir kodėl?
– Tikriausiai turite omenyje istorinių tyrimų plotmę. Manau, kad rimtą darbą parašiau pirmame kurse. Tai buvo seminarui skirtas rašto darbas „Kalavijuočių ir kryžiuočių skverbimasis į Pabaltijį XIII a.“. Man ir dabar atrodo, kad darbas buvo geras ir struktūriškai, ir panaudotos literatūros prasme. Jį su įkvėpimu perskaičiau savo kurso draugams ir laukiau jų bei dėstytojos rimtų klausimų, diskusijų. Visi tylėjo. Tada dėstytoja pažiūrėjo į sąrašą, kas turi referuoti. Pasirodo, seniūnas. Tas atsistojęs pasakė: „Jis 5 min. viršijo laiką.“ Tuo viskas ir baigėsi. Gavau ketvertą (penkių balų sistemoje), žvėriškai buvau nepatenkintas. Paguodė vienas kurso draugas, paaiškindamas: „Ką, tu nematei, kad dėstytoja nagus apžiūrinėjo.“ Pasimokiau, nuo tada ilgą laiką laikydavausi reglamento ir nepersistengdavau, o istorinėmis temomis rašiau tik privalomus darbus. Kai būdavau traumuotas, į spaudą rašydavau apie sportą. Prie istorinių temų grįžau tik Atgimimo laikais.
Daugiausiai yra užmokėję už straipsnius, publikuotus knygoje „Plungės dekanato sakralinė architektūra ir dailė“, bet manau, kad ir darbai, atlikti, parašyti už ačiū, turi išliekamąją vertę. Visi jie įtraukti į vadinamą lituanistinę bazę. Faktografine prasme didžiausias ir daugiausia juodo darbo pareikalavęs darbas buvo monografija „Telšių vyskupijos bažnyčių varpai“. Labiausiai suvargstu sudarinėdamas knygas. Kuo daugiau autorių, tuo sudėtingiau, bet leidinio vertė didėja, nes straipsnius rašo savo srities specialistai.
– Vaikštinėdamas protėvių istoriniais labirintais gal ką įdomaus aptikote? Gal sužinojote tai, kas kitiems nepavyko?
– Apie tai, kas skelbta, nesikartosiu. Man keista, kad, kur tik į faktografiją, kuri turėtų būti istorijos griaučiais, duri, ten skylė. Vydūno metais nusprendžiau publikuoti keturis jo laiškus. Paaiškėjo, kad jis į Telšius atvykdavo ne tik 1920–1923 m. pavasariais, bet dirbo ir 1920 m. rudenį, gimnazijai padovanojo visus savo leidinius. Paties rašytojo asmenybė, jo palikta kūryba padarė didžiulę įtaką mokiniams, ypač sediškiui Antanui Krausui. Jis miestelyje įkūrė pirmąją viešąją biblioteką, tapo rašytojo dešiniąja ranka Lietuvoje. Jo dėka Vydūnas atvykdavo į Sedą skaityti paskaitų. Kitam Vydūno pasekėjui, būsimam Sedos mokyklos direktoriui Petrui Sūdžiui, šiais metais buvo 120 metų gimimo jubiliejus. Vėl pajudinau jo biografiją, nes paprašė plateliškiai, kadangi tiko prie Simono Daukanto metų, o jis buvo stipriai prisidėjęs prie įžymiojo istoriko įamžinimo. Suvargau, bet, atrodo, sujudinau rimtus tyrėjus. Netyčia prišokau prie kito iškilaus mokytojo Jokūbo Klusio. Aiškinausi tikslią jo mirimo datą, o dabar lenda faktai, kad jo antkapis su užrašu yra ne ten, kur jis palaidotas. Su Šilalės liuteronais evangelikais jau judame į priekį. Prieš porą metų rašiau straipsnį į vokiečių kalba leidžiamą metraštį apie varpus. Pasirodo, jie visai nieko nežino apie Žemaitijoje esančius varpus, lietus Vokietijoje. Šiais metais norėjau tai pratęsti, bet tikriausiai būsiu pramiegojęs. Neparašai, nenuvyksti, nedalyvauji ir išnyksti iš kitų akiračio, neištransliuoji turimos informacijos. Pavyzdžiui, pernai nenuvykau į Tačišuve, Lenkijoje, vykusį kamponologų seminarą, bet parašiau pranešimą apie varpų liejiką kunigą monsinjorą Bronislovą Burneikį. Gerai, kad nors jį pristačiau, nes šiemet jau nebepakvietė.
– Kiekvienas darbas skatina tobulėti...
– Tobulėti skatina tik nuosavos klaidos ir kiek mažiau kritika. Suprantama, jei ji argumentuota, išmanant dalyko esmę, tada būna geras spyris, padedantis šoktelti į priekį.
– Koks Jūsų credo?
– Stengiuosi gyventi be kreditų ir kretinų. Tyrimų plotmėje viskas paprasčiau – festina lente (skubėk lėtai, – aut. past.), bet tam nėra galimybių.
– Tai gal ir vaikystės svajonės buvo susijusios su krašto pažinimu, jo istorija? Kas turėjo įtakos pasirenkant veiklos kryptį?
– Mėgau keliauti, o tai skatino pažinimą. Pradžioje po gimtąsias apylinkes keliavau pėsčiomis, slidėmis, plaustais, dviračiais. Patiko nuotykiai, malonus buvo ir pažinimo jausmas. Tik vėliau atėjo supratimas. Suvokiau, kad daugiausiai matai judėdamas dviračiu. Kuo toliau išsiruoši nuo namų, tuo turi būti geriau pasiruošęs. Išnaršius Žemaitiją, gan gerai susipažinus su Lietuva, kelionės driekėsi į Latviją, Estiją, Rytprūsius. Teisūs rytiečiai, sakydami, kad iš kelionės tik asilas grįžta asilu. Man visą laiką artimi buvo istorija ir sportas, nors iš fizinio lavinimo esu gavęs ir dvejetą, nes tris kartus, šokdamas į tolį, peržengiau atsispyrimo lentelę.
– Papasakokite apie savo tėvus, jų lūkesčius. Kokių vertybių atsinešėte iš namų, mokyklos?
– Tėvas buvo meistras, nes galėjo namą pastatyti nuo pririšimo vietovėje iki rakto. Daug jų yra pristatęs ne tik dirbdamas valdiškai, bet ir privačiai. Su jais buvo peržengęs Mažeikių rajono ribas. Keliaudamas per „svietą“, buvo prisirinkęs daug liaudies išminties, su kai kuria šokiruodavo mamą. Pavyzdžiui, tokie pasakymai, kad šūdas visada į paviršių plaukia, su šūdu vandenyje nepasiremsi. Mėgo dainuoti, turėjo stiprų ir švelnų bosą, todėl kviesdavo giedoti ir į „pagrabus“. Tėvas dainuodavo ir „baliavodamas“, ir dirbdamas. Jis taip pat gražiai piešė, ypač greitai iškildavo eiklių žirgų figūros. Visada mus su broliu pasiimdavo į darbovietės organizuojamas ekskursijas, todėl dar būdami maži daug pamatėme. Mus veždavosi ir į savo darbą. Tie rajono miestelių vaizdai ir dabar išlikę atmintyje. Pavyzdžiui, puikiai prisimenu, kaip per pietų pertrauką saulėtą dieną Žemalupyje Feliksas Kazbaras ir Antanas Stanys iš urvų rankomis traukė vėžius. Paskui kibire virėme ir skanavome. Dabar toje upelio vietoje yra didžiulis tvenkinys. Tėvas dažnai, kad to ir nesiekdamas, išsiskirdavo savo aplinkoje. Jam tik sunkiai sekdavosi sakyti viešas kalbas, nors buvo vaidinęs ir Sedos saviveikliniame teatre. Kai jo dažniausiai nebūdavo namuose, tai visus keturis trobos kampus laikė mama. Ji pati kartais net įrenginėdavo kiaulėms gardus, kalė joms geldas, nekalbu apie žemės ūkio darbus. Tada Sedoje beveik visi laikė po karvę, porą paršiukų ir pulką vištų, nes parduotuvėse visko trūkdavo. Pavyzdžiui, mėsos tekdavo pralaukti visą dieną. Ją tris kartus per savaitę veždavo iš Klaipėdos. Mama buvo labai kukli, nekonfliktiška, nieko neapkalbinėdavo, nors tai buvo sudėtinė miestelio gyvenimo dalis. Reikalui esant, rėždavo šviesiai tiesiai. Kai kurie net prisėsdavo. Nors galėdavo pasakyti tai ir su humoru, bet jai tai atrodydavo nerimtai. Turėjo savo nuomonę, bet jos niekam nepiršo. Jai svarbios buvo tradicijos, ypač atlaidų. Nemėgdavo viešų dalykų, neidavo net į tėvų susirinkimus. Dalyvavo tik viename ir ne pačiais geriausiais mano mokymosi laikais. Grįžusi namo, džiaugėsi auklėtojos Stasės Petkienės tolerancija ir davė suprasti, kad mano dvejetus yra suskaičiavusi gerai. Abu tėvai suprato mokslo reikšmę, gerbė mokytojus ir vertino jų darbą. Nelabai buvo sužavėti mano apsisprendimu studijuoti istoriją ir pedagogiką, bet neatkalbinėjo. Apskritai, tėvas pulsuodavo energija, o mama skleidė ramumą. Nori ar nenori, bet iš tėvų kai ką paveldi, kai ką perimi. Įtaką daro ir platesnė aplinka, mokykla, laikmetis.
– O kokių gyvenimo pamokų išmokote keliaudamas kaimų senovės keliais, domėdamasis kitais istoriniais faktais?
– Supratau, kad kiekvienas turi savo tiesą, kuri labai reliatyvi.
– Įsimintiniausias biografijos faktas, kuris pakeitė Jūsų gyvenimą...
– Vedybos. Sokratas yra pasakęs, kad vesi ar nevesi vis vien gailėsies. Nusprendžiau, kad prisidirbus bus lengviau gailėtis.
– Kas Jums šeima ir kaip sutikote antrąją pusę?
– Banalu, bet būsimą žmoną sutikau ekspedicijoje. Ji tarp krūvos „pifų“ buvo paprasčiausia ir nuoširdžiausia. Nustebau, kai sužinojau, jog ji vilnietė. Šeima man tikrai nėra pavalkai.
– Gal savo aistra Žemaitijos senovei užkrėtėte ir kitus šeimos narius?
– Tikiuosi, kad tai nelimpama liga, bet tik sunkiai pagydoma.
– Su kokiomis nuotaikomis dabar gyvenate? Į kokias istorines ar kitokias gelmes planuojate nerti?
– Šaltas vanduo, nenersiu. Dabar dirbu prie Telšių amatų mokyklos medžiagos. Neiškenčiu ir prisidarau kitų darbų – įvairių straipsniukų, pranešimų... Netyčia vėl prišokau prie vieno iškiliausio Sedos vidurinės mokyklos mokytojo Jokūbo Klusio. Nusprendžiau išsiaiškinti jo mirimo tikslią datą. Dabar jau lenda faktai, kad jo antkapis su užrašu ne ten, kur jis palaidotas. Su Šilalės liuteronais evangelikais jau judame į priekį. Dar norėtųsi parašyti straipsnį į vokiečių kalba leidžiamą metraštį apie Žemaitijos varpus, lietus Vokietijoje, bet jau metų pabaiga. O kur krūvos menkesnių ir didesnių įsipareigojimų! Norai ir galimybės visada skiriasi.
– Koks Jūsų laisvalaikis – muzika, knygos, kelionės ir pan.?
– Jo beveik neturiu. Kadaise pirmoje vietoje buvo kelionės, po to knygos. Muziką galėdavau klausytis tik po varžybų arba atliekamą gyvai. Natūroje su malonumu klausausi ir žiūriu operas, baletus. Man įspūdingiausia Richardo Vagnerio opera „Skrajojantis olandas“. Iš lietuviškų – kraštiečio Vytauto Klovos „Pilėnai“. Svarbi būna ir scenografija. Iš populiarių grupių patikdavo „Boney M“, nors žinau, kad ir varo pagal fonogramą, bet ritmas žavi ir dabar. Patiko sportas. Labiausiai sportuoti pačiam. Žiūrėti dailųjį čiuožimą, sinchroninį plaukimą ir meninę gimnastiką, bet kaip tikras lietuvis paskutiniu metu stebiu tik krepšinį. Manau, kad Lietuvos rinktinę turėtų treniruoti ne Dainius Adomaitis, o Kazys Maksvytis.
– Atskleiskite, kokią sudėliotumėte savo laimės mozaiką? Ar laimė visada reiškia sėkmę?
– Visi ieško laimės ir nori sėkmės, nors žino, kad kojos anksčiau ar vėliau išsities. Mano mozaikos gabaliukai tokie maži, kad sudėlioti bendrą vaizdą reikėtų labai daug laiko ir dar neaišku, ar būtų ji iš pirmo žvilgsnio matoma, nors kartais pasistengti, nors ir dėl kitų, verta.
– Kaip manote, daugiau Jūsų gyvenimo svajonių jau išsipildė ar daugiau tokių, kurios senokai laukia savo eilės?
– Dideli užmojai gali būti tik iki 35-erių. Keista, bet ir dabar galva pilna kvailų idėjų. Tik jų niekam nebeperšu ir nepropaguoju. Svajonės neišsipildė ir neišsipildys. To suvokimas suteikia stabilumo smulkmenoms, kurios kartais būna ir malonios.
– Ar dėliotumėte savo gyvenimą kitaip, jei reikėtų iš naujo rinktis kelią?
– Tik žmogaus ribotumas jam gali leisti galvoti, kad tik jis yra savo likimo kalvis. Duotybės jis niekada neperžengs. Pats žmogaus atėjimas į šį pasaulį yra ne jo valios produktas. Galima tik ieškoti, tikrinti įvairius variantus ir tau duotą kelią nuo taško A iki Ž bandyti pereiti tiesia linija. Deja, tai gali pasiekti tik išrinktieji. Paprastiems žmonėms jis vinguriuotas, artėjantis nuo vieno kelkraščio iki kito. Ir labai daug reikia valios pastangų, darbo, užsispyrimo, kad zigzagų kampai nebūtų tokie aštrūs ir nesidrėbtum į griovį.
– Kokiame istoriniame laikotarpyje norėtumėte gyventi?
– Pirmykštėje bendruomenėje. Manau, kad joje buvo daugiausia, nei bet kada vėliau bendrumo ir teisingumo. Dabar dažniausiai tai tik deklaruojama.
– Ko palinkėtumėte mūsų skaitytojams?
– Viskuo abejoti, t. y galvoti, dirbti ir dar džiaugsmą patirti bei nenorėti iššokti aukščiau bambos. Liaudies išmintis visada teisi, nes tai daugelio kartų patirtis. Dar svajoti, bet ne svaičioti. Gražių švenčių ir puikių kitų metų!
Nuotrauka iš asmeninio archyvo
