Gražina VERŠINSKIENĖ
Šerkšnėnų seniūnijos Mažaičių kaimo ūkininkas Paulius Pocevičius spėja visur: ir savo ūkį apeiti, ir ketverius metus stovėti prie Žemalės kaimo bendruomenės vairo. Jis buvo įvertintas ne kartą – jo ūkis 2014 metais pripažintas geriausiu rajono ūkiu, jo pavardė tarp geriausių šalies ūkininkų, po poros metų nominuotas kaip „2016 m. ūkininkas“, o šiemet įvertinta ir visuomeninė veikla – tapo „2018 metų bendruomenės siela“.
„Nesu tiek nusipelnęs, kartu tai ir įpareigoja, daugiau atsakomybės. Pirma mintis sužinojus – kodėl man. Dabar ir vėl... Nebūčiau to pasiekęs, jei ne puiki komanda. Šia nominacija norėčiau pasidalinti su visais: taryba, bendruomene, nors kažkodėl tik man vienam davė“, – apie jausmą, užplūdusį sužinojus apie nominaciją, kalba P. Pocevičius.
– Kaip Jūs visur spėjate ir ką pavyko per tuos metus padaryti?
– Jei nenorėsi, niekur nespėsi. Ne tiek daug laiko ir atima, kai visi draugiškai sukimbame. O dėl pasiekimų... Čia jau reikia „kolytis“ (girtis, – aut. past.). Visų pirma, džiugu, kad mūsų komanda labai gera, sutartinai pasiskirstome darbus, tad niekada viskas ant mano pečių negula. Visas šventes organizuojame, aplinką gražinamės, aikšteles, tiek krepšinio, tiek vaikų... Pirmiausia, darome dėl savęs, ne dėl parodymo. Malonu, kad planams įgyvendinti finansinę naštą palengvina mūsų vietiniai ūkininkai, verslininkai – šauni bendruomenė. Mato, kad viską skaidriai darome, pateikiame ataskaitas – nėra jokių nepatenkintų... Džiugu, kad yra sutarimas su gyventojais, visi geranoriški, pats nenoriu konfliktų, ir taip to blogio gyvenime daug.
– Kaip pavyksta į talkas prisišaukti?
– Tarybos moterys daugiausia talkina, kad dokumentai būtų tvarkingi, turime ir tris vyrus – be jų vienas nieko nebūčiau padaręs, tad mums daugiau tas fizinis darbas kliūva. Stengiamės prie darbų pritraukti ir kaimo žmones, štai „paprūdį“ tvarkyti nemažas būrelis susirinko. Nesakyčiau, kad nėra problemos sukviesti, bet, kai paragini, ateina. Vandalizmo atvejų nelabai pas mus yra, gerbia bendruomenės turtą. Mano, kaip kaimo bendruomenės pirmininko, pagrindinis darbas – atstovauti Žemalės kaimui seniūnijoje, perduoti kaimo problemas, tenka ir rajone atstovauti. Pasidalijame su seniūnaite, jei vienas negalime, važiuoja kitas. Nemažėja mūsų kaimas – su aplinkiniais kaimeliais, vienkiemiais Žemalėje – 496, o pridėkime dar vaikus, bus apie 600 gyventojų. Nesakyčiau, kad kaimas senėja, daug sodybų naujai statosi, nuo nepriklausomybės gal 30 namų pasistatė... Jau pamečiau skaičių.
– Esate šakninis žemališkis ir tėvai nuo 1961 m. šio kaimo gyventojai buvo. Papasakokite apie savo jaunas dienas.
– Vaikystė buvo gera, gimiau didelėje 12 vaikų šeimoje, pati didžiausia kaime. Gyvenome vienkiemyje, netoli Žemalės, visi iki šiol esame, tik tėvų nebėra. Visi mokslus pasiekėme, seserys aukštuosius baigė, mes, vyrukai, irgi baigėme tai, ką norėjome – tėvai labai vertė mokytis. Mes, kaip didelė šeima, galėjome daugiau gyvulių laikyti, tad darbo namuose netrūko. Tekdavo visiems pagal amžių prikibti, nes mama šiek tiek dirbo laiškininke, tėvukas į malūną prie parko vežė grūdus malti, po to vėl išvežiodavo miltus. Dabar, kai įpuola vestuvės, jubiliejai, kaip ir giminės susitikimas išeina – vien brolių seserų kiek susirenka. Kai tėvai buvo gyvi, visi per šv. Kalėdas, šv. Velykas sugužėdavome į jų didelę trobą. Dabar jau kiekvienas šias tradicijas puoselėjame savose šeimose.
– Bet lyg ir statyti norėjote, o ne į tėvų ūkelį grįžti?
– Mokykloje labiausiai patiko tikslieji mokslai, žinoma, fizinis, kalbos nelabai... Kaip ir visiems mums. Baigęs Žemalės aštuonmetę mokyklą, įstojau į Plungės statybos technikumą, gavau paskyrimą į Mažeikius, pirmoje statybos organizacijoje gal tik pusmetį padirbau, prasidėjo nepriklausomybė, tada daug statybos darbų žlugo, tad penkerius metus dirbau statybose Kaliningrado srityje, bet va vedžiau... Koks šeimyninis gyvenimas, jei komandiruotėse esi. Tada pradėjo mintys krypti ūkininkavimo link.
– Tai gal nuo mažens svajojote žemę dirbti?
– Ūkininku jaunystėje tikrai nesvajojau būti. Nors kaimas niekada man svetimas nebuvo, čia man atgaiva, o miestas... Tarp tų sienų, man niekada nepatiko. Atvažiuoji į miestą, apeini, reikalus sutvarkai, grįžti į kaimą ir jautiesi pavargęs, eini numigti, o paskui kimbi į darbus. Nežinau, kokiu atveju miestas galėtų suvilioti, nebent sveikata atsisakytų.
– Kokia buvo pradžia, gal paveldėjote žemės ar iširusio kolūkio inventoriaus?
– Dabar nebenorėčiau taip pradėti, kaip tada pradėjau, nedrįsčiau. Tėvai žemės beveik neturėjo, pradėjau, galima sakyti, nuo nulio, turėjau tik šiokią tokią bakūžę. Amžiną atilsį uošvis savo dukrai, mano žmonai, padovanojo už pajus išsipirktą fermą... Kai neliko uošvio, galutinai apsisprendėme ūkininkauti. Labai sunkiai pradėjau – technikos nėra, žemės irgi... Prisimenu kuriozinį atvejį – savininkas siūlo nusipirkti aplink fermą 40 ha žemės, man jos reikia, bet negaliu pirkti, nes bent 3 ha savo žemės reikėjo turėti norint įregistruoti ūkį. Teko tuos pirmuosius hektarus iš kito nusipirkti. O kaip su technika? Pradžioje net kreditų, kol tu smulkus, nedavė. Daug kas tada ėjo už grynus, žinoma, tai buvo ne nauja technika. Dabar mūsų ūkis mišrus – gyvulininkystė ir augalininkystė, ir žemės turiu nemažai, dalį nuomojuosi, o ir technika puikuojasi kieme.
– Ar ūkininkaujant buvo kokia duobė ir ar nekilo mintis – be reikalo lipau į tą valtį?
– Niekada ūkininkaujant nėra lengva, visada turi galvoti, ypač gyvulininkystėje... Štai praėjusiais metais, kai dėl sausros išdegė pievos, nuo birželio teko galvijus šerti pašarais, žiemai ruoštais. Karvei nepasakysi, kad nėra pašaro. Dabar jau ir trūkstame jų, tenka pirkti, apie brangumą jau nebešnekame. Na, o dėl valties – kada tiek įbridęs... Išardyti viską gali greitai, bet jei po truputį buvo viskas lipdyta, gaila, tad ir ieškai visokių išeičių. Dabar ūkininkauti ir žmona padeda, anksčiau dirbo mokytoja. Tik aš čia dar įsijungiau į tą visuomeninę veiklą, bet laikui bėgant išmokau viską suderinti, tad viskam atsiranda laiko. Lieka laiko ir anūkams, esu jau ir „bočius“. Į ūkį su šeima greitai žada pareiti sūnus iš Kauno, na, o dukra mokosi Vilniuje, mažasis dar su mumis.
– Ar turite kokių skaudulių, nusivylimų?
– Visi galvoja, kad ūkininkai gyvena ant pinigų maišo, atseit, tiek milijonų išdalina... Bet kiek mokesčių sumokame, niekam neįdomu – čia už nuomą, kurą, kurio daug reikia, pinigus atskaičiuoji, o kur dar trąšos, darbininkų algos. Taip ir sukasi tas ratas, kartais keli trupinėliai ir nukrenta, o kartais ir ne. Būna metų ir į minusą – sakysim, viena šaka į minusą, kita patraukia į pliusą. Žemės ūkyje – kuo mažiau blaškymosi, tuo geriau, tad naujovių... Paimkime pieną – mums už bazinį (3,5 riebumo) litrą moka apie 0,23 ct, o perkame..., beje, 2,5 proc. riebumo pieno net neimtų iš mūsų. Neteisingas valdžios požiūris į ūkininką, politikų išsišokimas – ūkininkus dar labiau apmokestinti, niekas nežiūri, kiek tas ūkininkas darbo vietų sukuria ne tik savo ūkyje, bet ir mieste – logistikai, pieno ar mėsos perdirbimo įmonėms, pašarus, trąšas parduodančioms įmonėms. Nuo tos žemės viskas ir prasideda. Nusivylimai... Norėtųsi, kad aukštesnioji valdžia daugiau dėmesio skirtų kaimui, kad kelius ne kosmetiškai, o iš pagrindų suremontuotų. Dar stebina valstybės politika, kad žmones įpratino prie pašalpų ir atpratino nuo darbo, kai numestos išmaldos nebegauna, jis tampa piktas, o nuo darbo jau atpratęs. Kiaulę pasiauginti jau atpratę, karvę išvis per miestelį vos berasi. Mes sakome, kad toks žmogus ne darbo bijo, bet darbas jo bijo.
– Esate užimtas žmogus – ūkis, visuomeninė veikla, namai, o ar lieka laiko pomėgiams?
– Pomėgis ir yra tas ūkininkavimas. Jei lieka laiko, tai norėtųsi daugiau pakeliauti, bet kol kas tik retkarčiais išpuolame ir į šiltuosius kraštus, ir į ekskursijas ar čia pat, Lietuvoje, kelioms dienoms. Ūkis tada patikimas darbininkams, su sūnumi susideriname. Jis irgi mėgėjas prie ūkio, turi supratimą, kurio ir reikia. Mes su gamta visada esame kartu, esame joje, gal jau penkerius metus turiu medžiotojo bilietą, bet į medžioklę neinu, vis nerandu tam laiko. O vakarais nelabai to laiko ir belieka. Jau prasidėjo darbymetis, sėja, reikia ir prie traktoriaus vairo sėsti. Dar mažąjį vežame į Sporto mokyklą, tai irgi atima laiko.
– Ar nepritrūksta žinių, norint spėti koja kojon su technikos, agronomijos ir pan. naujovėmis?
– Aš irgi stengiuosi nestovėti vietoje – semiuosi žinių ir seminaruose, ir parodose. Yra daug visko, tik spėk suktis, net kartais kai ką ir pamirštu. Ką tik grįžau iš parodos „Ką pasėsi 2019“. Šįkart važiavau tik pasižiūrėti, dar pajuokavome, kad į parodas važiuojame kaip į atlaidus, nuvažiuojame – pabūname parodoje, o jau grįžęs kimbi į darbus. Pamatai naujovių, kurių pats kartais ir nesugalvotum. Parodoje techniką nusižiūrime, įsivertiname – tada žiūri ir į kainą, ir koks reikalingas pagal ūkio dydį. Daug žinių suteikia ir dalyvavimas ūkininkų sąjungos, pienininkų asociacijos ir kitų organizacijų veikloje.
– Ar mėgstate planuoti, kokie jie?
– Tu planuoji – Dievas juokiasi. Daug gali planuoti, bet priklauso, ką pavyks įgyvendinti. Kalnų nenuversi – reikia ūkyje pasidaryti vidaus tvarką. Bendruomenėje irgi nemažai darbų laukia. Tikimės, kad Lietuvos žemės ūkio ministerija patvirtins mūsų paraišką krepšinio aikštelės pagrindui atnaujinti. Jau ruošiamės ir tradicinei, didžiausiai Žemalės šventei – šv. Roko atlaidams – į kurią suvažiuoja giminės, draugai. Esu įsitikinęs, kad viską reikia kurti savo jėgomis. Visada yra galimybė, tik reikia noro. Žinoma, be darbo nieko nepasieksi.
Nuotrauka iš asmeninio archyvo
