Patriotine dvasia alsuojantis Vasario 16-osios renginys mažeikiškiams reikšmingas ir tuo, kad jo metu vyksta iškilminga Mažeikių Garbės piliečio ir nominacijų suteikimo ceremonija. Daugelį metų šį renginį režisuojančiam ir nominantų jaudulį iš arti matančiam Pauliui Mylei, šiemetiniai apdovanojimai bus išskirtiniai. Jam už aktyvią kultūrinę bei meninę veiklą, bendruomeniškumo skatinimą, tautiškumo puoselėjimą, pagarbą savam kraštui, jo istorijai ir kraštiečiams bus suteiktas Mažeikių rajono savivaldybės Garbės piliečio vardas bei įteiktos jo regalijos. „Dar nei pats nesuprantu, ar jaudinuos, ar ne. Džiugina, kad atsirado draugų, bendraminčių, kurie pasiūlė ir pristatė mano kandidatūrą, kad palaikė žmonės, įvertindami tai, ką tu su meile jiems daraI“, – teigia Savivaldybės kultūros centro Meno padalinio vadovas, renginių režisierius bei švenčių vedėjas, vienas pagrindinių rajono teatrinio meno puoselėtojų, Juozo Vaičkaus Skrajojamojo teatro aktorius P. Mylė.
– Turite nemažai apdovanojimų. Išvardinkite juos. Kiek metų atidavėte šioms kultūros sritims?
– Pradėjau dirbti, baigęs studijas – 1993 m. Visą laiką Mažeikiuose, tik keliavome – iš Senamiesčio kultūros namų, iki buvusios bendrovės „Oruva“, pagaliau Kultūros centras. Pradėjau dirbti Savivaldybės kultūros centre Liaudies teatro pastatyminės dalies vedėju, renginių organizatoriumi, renginių režisieriumi,nuo 2011 m. pradėjau eiti Meno padalinio vadovo pareigas. Turiu nemažai įvairių padėkos raštų, apdovanojimų – 2006 m. buvau išrinktas geriausiu kultūros darbuotoju Telšių apskrityje,2019 m. apdovanotas medaliu Sedos kautynėms atminti. Man didžiausias pripažinimas, kai gaunu paprastas nuoširdžias padėkos atvirutes, kuriose dėkojama už nuoširdų darbą ir gerą širdį.
– Sukatės įvairių kūrybinių darbų verpetuose. Kuriam jų teiktumėte prioritetą?
– Sunku pasakyti, čia viskas persipynę. Yra vedėjai ir yra vedėjai režisieriai, pirmuoju gal tik kartą tebuvau. Kad renginys pasisektų neužtenka vien gero režisūrinio sprendimo – tai komandinis darbas. Garso operatoriai, apšvietėjai, valytojos ir kt. – visi jie svarbūs. Aktyvus užkulisinis darbas vyksta tarp visų grupių, neapsieinama ir be kūrybinių ginčų, o režisierius turi viską suderinti, kad visiems būtų gerai. Esu komandos žmogus, džiaugiuosi, dirbdamas su savo srities profesionalais. Kaip renginių režisieriui, didžiausias pagalbininkas, ypač ieškant tinkamų minčių renginiams – Martynas Januška, o Lina Černiauskienė puikiai pagauna mano mintį vos iš kelių abstrakčių užuominų – ir afiša tokia, kokios tikėjausi. Nors nesu kategoriškas 
ir nemėgstu primesti savo nuomonės, nepatinka, kai keičiama nuomonė, ypač to negalima renginiuose. Norint kažką pakeisti, neužtenka pasakyti vienam žmogui, tu turi dešimčiai pasakyti ir vėl iš naujo suderinti. Tai nematomas darbas.
– Jūsų režisūrinių darbų spektras labai įvairus – nuo švenčių vaikams iki didžiulių renginių. Kokie įsimintiniausi?
– Per tiek metų daug įsimintinų renginių. Man patinka tie renginiai, kuriuose šilta. Niekada nepamiršiu, kai man, dar jaunam specialistui, buvo patikėta vesti Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro, vadovaujamo Gintaro Rinkevičiaus, koncertą. Vien jų repeticijų paklausius pajauti, kad tai aukščiausios klasės atlikėjai. Patinka dirbti su neįgaliaisiais, su jais visada būna šilta, jie nuoširdūs ir nemoka meluoti. Buvo metas, kai kartu su kolege statėme spektaklius, kuriuose vaidino neįgalieji, net dalyvavome tarptautiniame festivalyje Vilniuje. Tai ryškus prisiminimas. Daug malonaus adrenalino gaunu, kai vyksta tokie dideli renginiai kaip Žemaičių dūdų šventė. Pačiam rankos, kojos virpa, atėjus momentui, kai didelis būrys dalyvių sustingsta tinkamoje pozicijoje ir tik laukia startinio mano linktelėjimo. Tada viskas turi būti tiksliai taip, kaip surepetuota generalinės repeticijos metu. Mes viską darome dėl žiūrovo, jis visada teisus.
– Kas jus įkvepia, ieškant režisūrinių sprendimų?
– Žinoma, pati mintis negimsta prie stalo, kartais beversdamas interneto puslapius užsikabinu už kažkokios frazės ir ima rutuliuotis mintis. Tada jau žiūriu, ar tai įmanoma padaryti, visada norisi siekti maksimumo. Kažką pamatau gražaus kitam renginyje, bet 
daugiausiai minčių sukelia eilėraščiai. Dar studijų laikais pamėgau V. Mačernio poeziją, jo gilias mintis, seniau cituodavau ir liūdnais atvejais.
– Jūsų gyvenimas neatsiejamas nuo vaidybos. Kada ji Jūsų gyvenime atsirado?
– Tuo pradėjau domėtis dar besimokydamas Viekšnių vidurinėje mokykloje (dabar Viekšnių gimnazija), tada nebuvo supratimo – aktorius ar režisierius. Gal devintokas buvau, kai atėjau vaidinti į Viekšnių kultūros centrą, vadovaujamą a. a. R. Saladžiuvienės. Ji turėjo tradiciją kasmet Rugsėjo 1-ąją kartu su vaikais pastatyti spektaklį. Gal aš kažkuo nuo kitų skyriausi, ji man paskyrė blogiuko vaidmenį. Be to, ir klasės auklėtojos organizuojamose vakaronėse skaitydavau jos kurtus humoristiniustekstus. Auklėtojos pastūmėtas, ir įstojau į Lietuvos muzikos akademijos Klaipėdos fakultetą ir įgijau liaudies teatro režisieriausspecialybę. Pagal tai man nedaug teko dirbti, tik tuos mokslus panaudoju savo renginių režisieriaus, vedėjo veikloje. Studentaudamas įsiliedavau ir į savo gimtųjų Viekšnių kultūrinį gyvenimą – Viekšnių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios kanauninkas a. a. Vincentas Gauronskis Kūčių vakare leido pastatyti biblinį vaidinimą, į kurį įtraukėme ir vaikus. Tais 1990 m. tai buvo novatoriška. Visada sakau, kad bažnyčia yra toli į priekį žiūrinti. Man bažnyčia yra vertybė, stengiuosi jos keliu eiti. Beje, dar vaikas būdamas ėjau patarnauti per šv. Mišias.
– Aktorinis meistriškumas išryškėjo studijų metais. Kokie vaidmenys įsiminė iš tų laikų?
– Dar bestudijuodamas suvokiau, kad ne vien žodžiu galima perteikti norimą 
informaciją. Spektaklyje B. Dauguviečio „Žaldokynė“ aš vaidinau rusų karininką, režisieriaus reikalavimu, per judesį, veido mimikas savo personažą perteikiau taip, kad visa salė lūžo. Šio spektaklio ištraukas teko vaidinti Kauno sporto halėje per R. Šilansko pasirodymus. Ir tada jokios baimės nebuvo, dabar ta baimė atsiranda. 1991-aisiais po Sausio 13-osios kruvinų įvykių mėnesį laiko Seimo rūmuose vyko įvairūs kultūriniai renginiai, mūsų kursas irgi atvyko su P. Bielskio režisuotu spektakliu pagal Maironio pjesę „Vytautas pas kryžiuočius“, scena iš spektaklio „Mamutų medžioklė“, pagal K. Sajos pjesę. Su pastaruoju buvo ir kuriozinių atvejų, kai, kaip rekvizitą, reikėjo įsinešti raudoną vėliavą, manėme, ar praleis. Tada man teko vaidinti patriotinius vaidmenis.Žavėjomės P. Bielskio natūralumu, jam nereikėjo veidmainiauti. Beje, visa mano aplinka buvo tokia.
– Kokia aplinka formavo Jūsų pasaulėžiūrą?
– Manau, čia neišmoksi, tai gaunama su gimimu, Dievas tą talentą man davė. Didelę įtaką padarė mano dėdės – Augustas ir Eligijus Mylės, bendraudamas su jais sėmiausi humoro, jie turėjo gilų juodo humoro jausmą. Mano mamos pusseserė Janina Malinauskaitė savo laiku buvo viena žymiausių teatro scenografių. Semiantis aktorinio profesionalumo, kaip ir daugumai studijų draugų, įtakos turėjo legendinis teatro pedagogas profesorius Petras Bielskis. Mes jį kitaip nevadinome – tik Tėtušiu ir tuo viskas pasakyta. Tada buvo pats patriotiškumo pakylėjimas ir tam didelės įtakos turėjo gerbiamas profesorius. Jis ir pirmąjį „krikštą“ man, kaip vedėjui, davė, patikėjo vesti koncertą – dalyvių begalė, žiūrovų tūkstančiai. Tiesiog su kurso drauge metė kaip į vandenį ir tada jokio jaudulio nebuvo. Kai tu esi jaunas, nieko nežinai, tad nejauti ir jaudulio. Studijų laikais buvo galimybė susitikti su didžiais žmonėmis. Prisimenu 
susitikimą su Kaziu Bradūnu prie jo žemiečio V. Mačernio kapo. Ta kalnuota, romantiška vieta. Kai pabūni ten, kur jis augęs, gimęs, tu ne tik pamatai, bet ir pajauti, kur jis sukūrė savo šedevrus. Be to, man artima ir suprantama ta aplinka, nes pats esu užaugęs kaime.
– Koks vaidmuo buvo sunkiausiai įveikiamas emociškai?
– Pavyksta suderinti savo tiesiogines pareigas su Juozo Vaičkaus Skrajojamojo teatro veikla. Sukūriau ne vieną dešimtį vaidmenų, bet įsimintiniausias ir emociškai sunkiausias – Jobo vaidmuo Karolio Voitylos dramoje „Jobas“. Už jį esu apdovanotas Lietuvos nacionalinio kultūros centro diplomu. Šį spektaklį, režisuotą Airidos Lementauskienės, mes vaidindavome bažnyčiose. Jobą man jau buvo tekę vaidinti – 1995-aisiais kartu su kolege Marija Katiliene buvome pastatę. Ir štai jis sugrįžo po daugel metų. Džiaugiuosi, kad Airida patikėjo manimi ir davė Jobo vaidmenį. Buvo daug teksto, labai daug emocijų. Norint išgauti tą, reikėjo emociškai pasirengti. Tad prieš spektaklį niekas manęs jau nebekalbindavo. Aš bandydavau įeiti į vaidmenį – tai sudėtingas, kaip sakau, žiaurus vaidmuo. Būtent iš šio vaidmens man sunkiausia išeiti.
– Ar yra buvę, kad užstrigo tekstas ir nei vieno žodžio nebeprisimenate?
– Būtent taip buvo su Jobu. Režisierė Airida buvo sugalvojusi nufilmuoti spektaklį jo išvakarėse. Yra tokia scena, kai aš prie altoriaus visaip gulinėju. Ir pajutau, kad buvo tekstas, bet jo neliko. Nors kiti matė, kad aš jau vartausi taip, kaip niekada nedarydavau, filmavimo nestabdė. Gerai, kad puiki komanda šalia. Jie mato, kad kažkas ne taip, ir nebežino – sakyti savo repliką ar ne. Tada vienas jų metė kaip išgelbėjimą kažkokį tekstą ir viskas atsigamino. 
Prisimenu pirmą „Vaizdeliai iš grytelninkų Tupių gyvenimo“ pastatymą Viekšniuose. Aš – viekšniškis, o saviškiams norisi puikiai suvaidinti. Vėl tas pats – aš žiūriu į partnerį, šis į mane. Maniau, kad jis nebežino, bet pasirodo aš nepasakiau savo teksto. Vėl išgelbėjo komandinis darbas – draugai užkulisiuose vieną žodį mestelėjo, o man tiek ir užtenka. Kai atsiranda baltas lapas, kaip profesionalai sako – tai yra baisiausia. Dažniausiai jis atsiranda vaidinant ne pirmą kartą.
– Ar lieka laiko šeimai? Kokioje šeimoje gimėte?
– Jau minėjau, kad esu kaimo vaikas – gimiau Dautarų kaime, kai buvo ketveri persikėlėme į Viekšnius. Tėtė dirbo vairuotoju, paskui gaisrinėje, dujų ūkyje, mama paprasta darbuotoja, labai gera, švelni. Džiaugiuos, kad dar mamą tebeturiu. Žmona pedagogė – mokyklos laikų meilė, buvome klasiokai. Šiemet bus 30 m., kai kartu. Užauginome ir į gyvenimą išleidome dukrą Jorūnę ir sūnų Žygimantą. Esu turtingas – turiu tris anūkus, vyriausiam penkeri, o dvynukams tik 6 mėnesiai – tai svarbiausia mano gyvenime. Šeima didžiausia gyvenimo sėkmė ir džiaugsmas. Kai manęs klausia, kokias vertybes perdavė tėvai, manau, netinkamas žodis – „perdavė“. Mano tėvai niekada nesakė – būk geras. Tai savaime aišku buvo, kaip ir tai, kad atėjus į bažnyčią reikia nusiimti kepurę. Savaime suprantami dalykai tada buvo – gerbti mokytojus, gerbti tėvus. Senelių, tėvų pavyzdžiai, žiūrime, kaip jie elgiasi – juk vaikai į kažką lygiuojasi. Žinoma, ta kartų kova buvo ir ji amžiais bus – tai normalu.
– Kokie Jūsų pomėgiai?
– Hobio lyg ir neturiu, bet mane domina istorinės asmenybės. Štai vasario 1-ąją dalyvavau Sedoje generolo Povilo Plechavičiaus 130-ųjų gimimo metinių minėjime. Manęs nedomina datos, daugiau praeitis, iš kurios mes turime semtis jėgų, patirties. Anksčiau turėjau hobį – apie 15 metų piršliavau. Tada buvo madinga, o prasidėjo nuo giminės vestuvių. Paskui savaime įsibėgėjo, buvau matomas žmogus – tai per regioninę televiziją, tai renginiuose, tai dar pritraukė.
– Ko palinkėtumėte žiūrovams, renginių dalyviams?
– Linkiu gerų įspūdžių ir konstruktyvios kritikos. Tik tada gali kritikuoti, kai visą renginį pamatai nuo pat pradžios iki pabaigos. Nebijoti siūlyti gerų idėjų, gražių iniciatyvų. Labai reikia pozityvo ir jo labai norisi.
Gražina VERŠINSKIENĖ
Nuotraukos iš asmeninio archyvo
