Yra matomų ir nematomų darbų, bet yra ir toks darbas, kurio neatliksi, jei neturėsi meilės žmogui. Vienas tokių žmonių, nepriekaištingai dirbančių socialinį darbą BĮ Mažeikių rajono socialinių paslaugų tarnyboje, gerinant socialiai pažeidžiamų visuomenės narių kasdienybę – tai Antonina Zorina. „Jei nemyli žmonių, jų negerbi – geriau jau neeik dirbti šio darbo. Turi būti pasiaukojantis, užjaučiantis, turi sugebėti perprasti žmogų ir mokėti jam padėti“, – teigia socialinio darbuotojo padėjėja A. Zorina. Ne kartą gavusi padėkos raštų už nuopelnus socialiniame darbe, šiemet apdovanota Mažeikių rajono savivaldybės garbės ženklu „Už nuopelnus Mažeikių kraštui“.
– Seniai teikiate pagalbą asmenims namuose, pelnėte jų pasitikėjimą ir pagarbą. Kaip manote, koks žmogus gali dirbti šį darbą?
– Mūsų darbe – svarbiausia, įgauti žmonių pasitikėjimą. Tai pasiekti padeda kantrybė, švelnumas, pakantumas, o, svarbiausia – meilė žmogui. Žinoma, kai kuriam reikia ir griežtesnį žodį pasakyti, reikalinga ir fizinė jėga, ištvermė. Svarbiausia, nešnekėti, ko nereikia, neišnešti paslaugos gavėjo gyvenimo už jo namų durų. Aš, bendraudama su žmonėmis, juos stebiu, bandau išsiaiškinti, koks jo charakteris – stengiuosi pamatyti jo vidų. Kiekvienas, nors ir sunkiausio būdo žmogus, turi kažką gero, kažką nuostabaus. Daug energijos tenka palikti pas paslaugos gavėjus. Visi turim skausmo, negandų, taip ir man buvo – atrodo, ir namuose viskas gerai, visi sveiki, o širdis sopa. Kitaip į gyvenimą ėmiau žiūrėti, kai pradėjau dirbti šį darbą (mes šeimoje visi tikintys). Dievas parodė, kad yra ir blogiau ir nėra ko bliauti dėl kažkokios meilės ar kitų niekniekių. Nubrauk viską ir pažiūrėk, kaip žmonės gyvena.
– Per 32-ejus socialinio darbo metus sutikote daug skirtingo charakterio žmonių. Esate iš tų, kuri randate raktą į kiekvieno paslaugų gavėjo širdį?..
– Yra ir man buvę, kad gal mėnesį laiko ieškojau to rakto, net naktimis nemiegojau ir Dievo pagalbos prašiau. Juk, jei nėra artimo bendravimo, ir tam žmogui negali padėti. Ir man pasisekė. Prisėdau, paglosčiau, prakalbau, vos neapsiverkiau ir paklausiau – gal gyvenime kas nors labai nuskriaudė, kad tiek pykčio, kad visi negeri, štai ir mane visokiais žodžiais koneveiki. Abi apsiverkėm. Dievas tada davė man tokių žodžių, kuriais pavyko pasibelsti į to žmogaus širdį. Kai pasipylė kalba, kad išdėjo savo gyvenimą – šiurpas ėmė klausantis, kiek skriaudos teko patirti. Nuo to laiko neliko nei keiksmažodžių, nei pykčių – tapome draugais. Kai randi kontaktą, gimsta tarpusavio meilė. Atiduok daug, gal koks penkiasdešimt procentų tau sugrįš. Tada grįžtu namo kaip ant sparnų. Kasvakar, kasryt besimelsdama dėkoju Dievui už gerą dieną, kad pasisekė su žmogum gerai pabendrauti, kartu ir aš laiminga, kad man kažkiek tos laimės kliuvo.
– Ar prisimenate, kaip pradėjote savo darbą šioje srityje?
– Kai 1988 m. pradėjau dirbti šį darbą, įdarbino Ventos pensionate – pradėjome nuo vienišų, tremtinių. Kiek patalpų pakeitėme, laikinai glaudėmės tai vienos, tai kitos įstaigos patalpose. Paskui jau plėtėsi patalpos, atsirado ir dabartinė tarnyba. Kasmet socialinių paslaugų tarnybos organizuojamuose kursuose, mokymuose, tarp jų ir su psichologais, daug ko išmokstame – tai gera patirtis. Dėkinga, kad taip mumis rūpinasi direktorė. Prisimenu, sutapimą – vaikai davė kompiuterį ir liepė mokintis, o kas mane mokins. Sutapimas, nei savaitei nepraėjus, direktorė pakvietė į kompiuterinio raštingumo kursus. Vis dar spėju įlipti į tą naujų technologijų amžių. Pasirūpina įstaiga ir mūsų kultūriniu gyvenimu, organizuojamos ekskursijos. Aš į darbovietę ateinu, kaip į šeimą – draugiškas kolektyvas, maloni direktorė. Visi šypsosi, visos jaunos, aš vyriausia – kovo 8-ąją bus 62 m., greitai ir pensija. Nežinau, ką veiksiu, kiek suprantu, reikia vietą užleisti jauniems.
– Ar skiriasi pirmieji paslaugų gavėjai nuo dabartinių? Kokie jie buvo?
– Yra daug istorijų, kurių neištrinsi. Pirmieji buvo tremtiniai, jie buvo tarsi šviesuliai. Kai palyginu dabartinius su tais pirmaisiais – kaip žmonės jie labai skiriasi. Prisimenu 94 m. mokytoją, vienišą tremtinę, kuri manęs laukdavo ne tiek dėl pagalbos, kiek kaip pašnekovės. Greitai suradom bendrą kalbą, buvau mylimiausia. Gyvenime tiek mačiau svetimo vargo, ašarų, daug nuskriaustų žmonių. Pradžioje buvo sunku, kai reikėjo iš arti pažiūrėti į žmonių gyvenimus. Prisimenu daug vienišų žmonių, kuriems reikėjo ne tik maisto, bet ir tvarkos kambariuose, o mums tada nepriklausė namus tvarkyti. Tačiau kaip tu paliksi apleistą trobelę, kurioje vieni voratinkliai, nors matėsi, kad kažkada tvarkinga buvę. Atšiauri žiema tada buvo, kambariuose šalta, o šildė du lygintuvai – vienas iš vienos pusės, kitas iš kitos. Padėjau kiek galėjau ir sriubos šiltos iš namų nešiau.
– Gal teko kai kam ir kitokias problemas spręsti?
– Teko, sunkų atveją turėjau darbo pradžioje. Nuliūdino tai, ką atėjusi pamačiau – matau, neįgalumas ne toks, koks priklausytų, o skolų – jau ir antstoliams perduota, dujos atjungtos. Apie betvarkę ir dvoką jau nekalbu. Manau, kur tam neįgaliam žmogui dėtis, netekus namų. Pradėjau po truputį – sutvarkėme neįgalumą. Bet vėl bėda, asocialūs kaimynai, „užuodę“ pažeidžiamo žmogaus pinigus, nors šis ir nepiktnaudžiavo alkoholiu, bet jam labai trūko bendravimo – tai ėmė tuo naudotis, žinoma, priglausdami ir paslaugos gavėjo pinigus. Gudrumu pavyko atgrasinti juos. Nors po to radau dviratį su supjaustytomis padangomis. Beje, tai ne vienintelis kartas, kai supjaustė padangos, buvo ir kitų piktadarių, kurie taip išliejo pyktį, kai aš neleisdavau skriausti savo paslaugų gavėjų. Nes jie yra lengvai pažeidžiami, neapsaugoti. Visada juos ginu nuo norinčių jais pasinaudoti. Grįžtant prie minėto paslaugos gavėjo: su įstaigomis susitariau dėl skolos grąžinimo grafiko. Ėmėmės dengti skolas – maistą iš savo sodo parūpinau, tik dalį pinigų bereikėjo skirti maistui. Tai visas skolas padengėme per gana trumpą laiką. Aš ir dabar nieko iš savo sodo neparduodu, visada savo paslaugų gavėjams bulvių, kitų daržovių prinešu.
– Kokioms situacijoms turi būti pasiruošęs socialinis darbuotojas?
– Kai kuriuos reikia tiesiog prižiūrėti, kad į lauką neišeitų, nes nebesugausi. Per tiek metų yra buvę įvairių situacijų – teko ir nuo grūmojimo peiliu slėptis, jau nekalbant apie žodžių keiksmų lavinas. Reikia mokėti ir barzdą skusti, ir ne tik sauskelnes pakeisti, bet ir įkalbėti jas užsimauti, atlikti kitas higienos procedūras. Stengiuosi šiek tiek leisti ir pačiam daryti, kad visai raumenys nenusilptų. Reikia būti akylam, nes gali ir nukristi. Būna tokių, kurie nenori, kad lįstumėm į akis, tad laikomės per atstumą. Mes esame komanda, kurią sudaro ir sesutė, ir psichologas, ir kt. specialistai – tai susilauki ir tokių paslaugų gavėjo pastabų, kad čia ne jų namai, o pereinamas kiemas ar net įstaiga. Aš labai stengiuosi, kad paslaugos gavėjo namuose būtų idealiai švaru. Žinoma, reikia ir psichologiškai nepalūžti. Gerai, kai paslaugų gavėjų artimieji tave palaiko, nes priešingu atveju būtų neįmanoma dirbti. Būna, kad negalia taip paveikia, jog vieniems atrodo, kad tu juos apvogei, kiti tiesiog gyvena savo iliuzijų pasauly. Buvo ir tokių, kurie dėl mano pavardės (ji rusiška) kibo prie manęs. Bet aš puikiai suprantu tuos žmones, tais laikais tiek žmonių buvo nuskriausta.
– Ar turite nuojautą, kaip seksis dirbti su vienu ar kitu paslaugos gavėju?
– Sakysim, įeinu į namus ir pirmas žvilgsnis – kryželis pakabintas, abrozdėlis yra, rožančius. Tai jau žinodavau, kad su tuo žmogumi bus lengva bendrauti – taip ir būdavo. Manau, kad dvasiškai nuskriausti žmonės tie, kurie nėra suradę tikėjimo. Bet visokių ir reikia. 20 m. išdirbau dienos globos grupėje, kai lankiau po keletą žmonių per dieną. Visada su dviračiu – vienas paslaugos gavėjas viename miesto pakrašty, kitas kitame gale. Nudėvėjau keturis dviračius. Dabar jau įstaiga turtinga, nebereikia savų. Jei ne dviratis, tai visai kojų nebeturėčiau, jos ir taip skauda. Tai fizinis darbas, bet svarbiausia dvasinis ryšys. Todėl neskubu uždaryti duris, o bendrauju su žmogumi tol, kol jo nepalieku geros nuotaikos. Tada ramiai galiu eiti namo. Jie visi nori išsikalbėti, pamiršę net kelintąjį kartą pasakoja tą patį. Tenka gudrumu nutraukti jų pokalbį – tai pajuokini ar anekdotą pasakai. Tada ir aš, ir jie patenkinti. Net mano dukra pastebi, sako „sugedau“, sakydama, kad anksčiau tyli buvau, dabar tokia plepi. Atsakau – vaikeli, darbas sugadino.
– Vis skubate lekiate dėl kitų, kaip pailsit?
– Esu skudurinė Onutė – mėgstu siūti, megzti, mėgstu įvairius rankdarbius. Nemėgstu sėdėti be darbo. Siuvimo mašina, kompiuteris šalia. Kažką klausausi ir rankos, akys dirba. Siuvu ir daugelį aprūpinu drobiniais pirkinių maišeliais. Siuvimo gyvenimas privertė imtis – likau viena su vaiku, tai 8 metus privatininkams siuvau. Jaunystėje panelė būdama sau kraitį susikroviau – pagalves vašeliu nusimezgiau, užvalkalus išsiuvinėjau. Darbe mes, kiekvienas darbuotojas, išsikeliame sau tris ar keturias užduotis. Aš pasisiūliau tvarkyti darbo rūbus, jei reikia, užtrauktukus įsiūti, o aš ta siuvėja, kuri nesimokino, bet viską moka. Prisižadėjau padaryti savo rankdarbių parodą. Pagalvojau – greit pensija, reikia pasirodyti, ką aš esu prisiuvusi, primezgusi, kryželiu išsiuvinėjusi ir pan. Nieko neparduodu, tiesiog norisi padovanoti. Tas pats ir su sodo gėrybėmis – daliname kaimynams, vargšams, nešu paslaugų gavėjams. Kaip sakoma, niekada nebus tuščios tos rankos, kurios dalina. Kasmet su mama džiaugiamės, kuo daugiau dalinam, tuo didesnį derlių gauname. Kita užduotis – paslaugų gavėjams ruošti tokį maistą, kokio jie pageidauja, t. y. patiekalą pasiskaninti. Dar noriu pasimokinti, pasitobulinti. Beje, jau ir kitiems metams žinau, kokią užduotį nusibrėšiu – pasiūsiu savo kolegoms maišiukų pirkiniams dėti. Iš vidaus eina noras kažką kurti, nors nesu kūrėja. Pomėgį rankdarbiams paveldėjau iš babytės. Turiu jos rašto pavyzdžių, didelį takelį ant stalo padariau – bus kur vaišes sudėti, kai švęsime mano apdovanojimą. Vasarą be gamtos negaliu būti – gėlytės mano, o mama pomidorus sodina.
– Gyvenate su mama. Prisiminkite savo šaknis.
– Kalbu žemaitiškai – tai gal žemaitė. Nors neturiu nei gramo lietuviško kraujo. Senelis ukrainietis, močiutė baltarusė. Tėvas iš Novgorodo kilęs, rusas. Mūsų šeima iš mamos pusės gyveno Baltarusijoje. Prasidėjus karui, vokiečiai traukėsi, Baltarusijoje degino kaimus, šaudė, sudegino ir mūsų naują trobą. Daug šeimų išvežė į Vokietiją darbams, tarp jų ir mano babytę. Vokiečiai su tomis šeimomis kuriam laikui apsistojo Gaudučiuose, Akmenės r. Ūkininkai apsižiūrėjo, kad žmonės tvarkingi, negeriantys, nerūkantys, paprašė leidimo išpirkti iš vokiečių. Kadangi jie vokiečiams buvo našta, taip mano seneliai ir paliko Gaudučiuose. Mano mama ištekėjo už tirkšliškio ir persikėlė į Tirkšlius. Kai gavome butą, persikėlėme į Mažeikius, gaila, kad tėvai leido į rusų mokyklą, rašyba nukentėjo, gėda dabar, kad darau rašybos klaidų, gerai, kad kompiuteris pataiso kai kurias jų. Gal septintokė buvau, kai ėmė grįžti buvę tremtiniai su vaikais, prisimenu klasė pilna mokinių lietuviškom pavardėm, bet nemokančių lietuviškai kalbėti. Taip jau susiklostė likimas, kad viena išauginau dukrą. Skaudu buvo. Bet visada pagyvenęs atsisuk atgal pasižiūrėti į savo gyvenimą – tada pamatysi Dievo ranką, pėdas, kada tave nešė ant rankų, kai tau buvo sunku. Tai ir pamačiau – davė gražią dukrą, panašią į tėvą, kuri baigė mokslus, dabar gyvena Vilniuje, dirba vadovaujantį darbą, turiu anūkę – greit bus penkiolika. O ir mama, kuriai 81-eri, stiprios sveikatos.
– Dirbti pradėjote gana anksti...
– Baigiau mokyklą ir septyniolikmetė pradėjau dirbti ATĮ dispečere, tada čia buvo Šiaulių tarptautinių krovinių pervežimų filialas. Mokytis nebuvo galimybės, mes su mama dirbome, kad galėtų mokytis jaunesnė sesė. Šioje darbovietėje prabėgo septyneri metai. Kai ištekėjau, perėjau dirbti į Mažeikių termofikacinę elektrinę. Šešerius metus dirbau sandėlininke ir dispečere. Dėl reorganizacijos netekau darbo ir nuo 1988 m. pradėjau dirbti socialinį darbą. Tai mano darbas – esu toje vietoje, kur ir turėčiau būti.
– Kokių vertybių atsinešėte iš šeimos?
– Mane mokino, kokią Dievas paskyrė valdžią, kokią uždirbome – tokią ir turime. Mūsų šeimoje taip augino: mūsų politika tokia – „Tėve mūsų“ ir „Sveika Marija“ – ir viskas. Nėra nei baltų, nei juodų. Atsiverti Evangeliją – 10 Dievo įsakymų vykdyk, kurie labai sutampa su pasauliečių įstatymais. Taip mus mokino. Beje, politika susidomėti teko, būtent darbas įpareigojo. Prisimenu, kai prasidėjo Sąjūdis, daug politikos... Nors iki tol sakiau, kad tai ne mano galvai – turėjau domėtis, kad būtų apie ką kalbėti su žmonėmis. Jiems tai labai svarbu, ypač tremtiniams. Bet kiekvienas, pas kurį ateinu nori ir mano asmeninio gyvenimo smulkmenų sužinoti – tenka atverti širdį. Iš kur tas mano noras padėti? Mano mama labai geros sielos – tai eina iš šeimos. Pasirodo, mano prosenelis Baltarusijos kaime patarnavo bažnyčioje. Mūsų šeima labai religinga, taip mus vaikus auklėjo, o mes savuosius. Visus duoneliautojus nukreipdavo į senelio namus, sakydami, kad ten priims, numaudys ir maisto duos. Priimdavo visus – ir utėlėtus, išmaudydavo, pamaitindavo ir dar įdėdavo. Ir patiems niekada netrūkdavo maisto. Mūsų šeimoje taip jau buvo ir yra – kuo daugiau dalinam, tuo pilnesnės mūsų rankos. Gal prisigyriau, bet toks mano gyvenimas, toks pašaukimas – patarnauti ir padėti artimam.
Gražina VERŠINSKIENĖ
Nuotraukos iš asmeninio archyvo
