Penkiasdešimt metų atidavusi kultūrai, iš jų keturiasdešimt – Mažeikiuose. Per tuos metus pelniusi ne vieną apdovanojimą,Mažeikių rajono klubo „Mano namai“ vadovei Kristai Kinčienei už nuopelnus garsinant Mažeikių kraštą, aktyvų kūrybinį darbą, idėjas ir iniciatyvas kuriant kultūrinę bei dvasinę aplinką, tradicijų puoselėjimą šiemet įteiktas Mažeikių rajono savivaldybės garbės ženklas „Už nuopelnus Mažeikių kraštui“. „Perskaičiusi žinutę apie apdovanojimą, nebuvau tikra iki pat Tarybos posėdžio. Dirbdami mes negalvojame apie apdovanojimus,o tenkiname žmonių kultūrinius poreikius. Atsiimti apdovanojimo ėjau tarsi pirmokė, o tiek metų būta scenoje… Nesureikšminu apdovanojimų, jų būta įvairių, tačiau kiekvienas apdovanojimas įpareigoja būti jo vertu“, – dėkodamateikusiems ją nominacijai teigė ilgametė kultūros darbuotoja.
– Koks kultūrinio darbo įvertinimas Jums svarbiausias?
– Būta daug pasiekimų, bet gal išskirčiau 2004-ųjų respublikinį apdovanojimą ir premiją „Geriausias kultūros centras“ – tai nominacija už aktyvią kūrybinę veiklą, kultūros centro kolektyvo darbą.
– Ką jums reiškia prisiliesti prie kultūros, mūsų krašto tradicijų?
– Papročiai, tradicijos – kūrybinis procesas. Kiekviena tradicija kinta pagal tai, kiek ji yra aktuali žmogui. Yra nusistovėjusios tradicijos ir yra mūsų 
sukurtos, naujos. Visos tradicijos: tiek senos, tiek naujos – niekada nebebus tokios pačios. Jas reikia prisiminti, pažinti, pritaikyti laikmečiui, vietai, ieškoti būdų įdomiau, prasmingiau pateikti. Man įdomu, kaip seniau žmonės linksminosi, bendravo. Rinkau autentišką medžiagą apie pasivakarojimus, senovines piršlybas, senovines krikštynas. Tai buvo pradžių pradžia kitokių švenčių. Pasitelkdami vaidybą, muziką, šokius ir dainas, ruošėme programas su mano ansambliu „Sidabrinė gija“, kuriam savanorystės pagrindais teko vadovauti 20 metų. Daug pastangų įdėta organizuojant amatų, dainų šventes, Žemaičių dūdų šventes. Tautinių rūbų metams iš dirbtinių gėlių žiedų, žiedlapių, lapų sukūrėme autentišką žemaičių tautinių rūbų komplektą – vyro ir moters.
– Bandote suguldyti į knygą surinktą medžiagą apie Mažeikių krašto kultūros ištakas. Kaip sekasi?
– Dar daug darbo, daug rašymo, nuotraukų, prisiminimų rinkimas, tikslinimas.
Nueitas Mažeikių kultūros kelias ilgas – tai pamatas ateičiai. Ateitis taip pat tampa praeitimi. Auga naujos kartos, jos turi žinoti miesto praeitį, tobulinti, kurti naują istoriją. Ateitis išauga iš senųjų šaknų. Bėgant laikui istorija tampa vertybe, įgyja didesnę prasmę, reikšmę. Kokia buvo Mažeikių krašto kultūros istorija, kokia ta pradžių pradžia, kokia ji buvo išgyventa, koks jos tęstinumas? Neužrašę istorijos, to nežinosime arba pamiršime, nes ji „išbarstyta“… Išbarstytą krašto istoriją, nors trupinėliais, kas svarbiausia, surinkti – nepagražintą, o tokią, kokia buvo iš tikrųjų. Daug jau prarasta… Reikia palikti pėdas, kad pasidarytų kelias, kad juo galėtų eiti kiti, o kelias nebūna tiesus, kelio nebūna be vingių...
– Ilgus metus ne tik dirbote, bet ir vadovavote kultūros centrui. Koks tai buvo laikotarpis Jūsų gyvenime?
– Kultūros namams, vėliau rajoniniams kultūros namams, o nuo 1996-ųjų rajono savivaldybės kultūros centrui vadovavau 40 m. Klajonės tarp pastatų taip liūdino. Buvo daug sunkumų, slėgė administracinė-ūkinė veika, bet, kai degi tuo, ką darai, viskas įveikiama.Ilgas ir vingiuotas buvo 
kultūros namų kelias, džiaugsmai ir rūpesčiai, sėkmės ir nesėkmės, įvairios kultūros reformos, maži atlyginimai. Lydėjo kova dėl būvio, kultūros darbuotojų darbo sąlygų, geresnio mažeikiškių kultūros poreikių tenkinimo, užimtumo, garsinant Mažeikių miestą, kad Mažeikiuose būtų gera gyventi. Jauni atvykę specialistai labai greitai nori gerų rezultatų. Reikia juos patraukti ir, kaip vadovui, mokėti su jais kalbėti, juos motiniškai ar tėviškai priglausti, pagloboti. Dar ir dabar gaunu buvusių kolegų padėkos laiškus už pamokas, patarimus. Reikia mylėti žmones.
– Minėjote, kad kultūrinis gyvenimas Jus lydi nuo ankstyvos jaunystės?...
– Su kultūra susigyvenau nuo jaunystės, ir iš bėdos. Gyvenome sunkiai, anksti reikėjo pradėti savarankišką kelią. Dirbau ir mokiausi. Baigus Vilkyčių (Šilutės r.) aštuonmetę mokyklą (dabar – Vilkyčių pagrindinė mokykla), mokytojai pasiūlė mokytis vienerių metų chorvedžių kursuose Tauragėje. Buvau įdarbinta kaimo kultūros namuose, man siuntė atlyginimą, o vėliau reikėjo „atidirbti“. Teko mokytis toliau neakivaizdiniu būdu. Baigiau Klaipėdos aukštesniąją muzikos mokyklą, įgijau chorvedžio specialybę. Kalbant apie mokslus, dirbdama Mažeikiuose1986 m. baigiau Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetą ir įgijau kultūros-švietimo darbuotojos diplomą. Būdama dar nepilnametė, mokytojų padedama, vadovavau suaugusių mišriam chorui, buvome atrinkti į Respublikinę dainų šventę Vilniuje. Dirbau su vyrų, ir moterų vokaliniais ansambliais, instrumentine grupe, pagyvenusių žmonių šokių kolektyvais, humoro grupėmis. Seniau būdavo toks požiūris – kultūros darbuotojas turi mokėti viską.
– Ėmėtės ir plunksnos – kūrėte scenarijus humoro grupėms. Kokio
dar kūrybinio darbo ėmėtės?
– Dirbau ir be atlyginimo, negalėjau pro blogį praeiti – reikėjo tik tą tiesą paslėpti, mokėti perteikti. Kai naftos „kranelius“ užsuko, net humoro grupę pavadinome „Vamzdiec“. Teko ir scenarijus kurti – pamėgini ir gaunasi, be to, ir vaidyboje save išbandžiau. Dalyvaudavome ir dideliuose
konkursuose. Buvome taip įsivažiavę, kad ir į Vilnių išvykome su humoro grupe. Dėl nuolatinio lėšų stygiaus kultūrai, teko pačiai rašyti projektus, imtis įvairių brošiūrų, programų kūrimo. Sukurta begalės įvairių scenarijų ne tik humoro grupėms, teminiams vakarams. Parengtos programos, sukurti filmukai, o humoristiniai scenarijai gimdavo iš aktualių miesto problemų. Sėkmė lydėdavo respublikiniuose konkursuose, regioninėse šventėse. Mes buvome kitokie, mus vertintojai vadino „publicistinis teatras“.
– Dabar vėl vadovaujate – klubui „Mano namai“. Kokia jo veikla
galite pasididžiuoti? Kokie klubo siekiai?
– Kai išėjau iš kultūrinio darbo, kai uždariau tas duris, man taip buvo sunku, ir kai išrinko į klubo vadovus, pamaniau, gal čia rasiu nusiraminimą. Jau penkeri metai kaip vadovauju. Idėjos pačios tik lenda. Ir šioje srityje pelnėme ne vieną pripažinimą –tarptautiniame floristinių darbų konkurse Anykščiuose užimta trečia vieta, gavome Mažeikių rajono savivaldybės nominaciją „Aplinkos puoselėtojai“. Organizuojamomis kūrybinėmis dirbtuvėmis, stengiamės mažinti socialinę atskirtį, kad visi turėtų galimybę tobulėti, išmokti įvairių veiklų, darbų. Daug bendrų veiklų vykdome su Mažeikių „Jievaro“ pagrindine mokykla, vykome ir į Mažeikių r. nakvynės namus, įvairių darbelių mokinome jų gyventojus. Tęsiami įvairūs projektai, organizuojamos akcijos: „Kalėdos į visų namus“, „Pasidalinkim gerumu“ ir pan. Idėjomis ir veiklomis puošiame miestą kalendorinių švenčių metu, nepamirštamos valstybinės šventės, sukaktys, dalyvaujama gamtosauginiuose renginiuose. Graži iniciatyva buvo sutelkti gyvenamosios gatvės bendruomenę ir gyventojai pasipuošė savo erdves Lietuvos 100-mečiui. Gyventojai pradeda puošti savo erdves ir per Kalėdas, Velykas. Ketvirtą kartą Mažeikiuose organizuotas sambūris – Žolinė „Kai pakvimpa žolynai ir medus“, Mažeikių parke organizuota trečioji žemės ir aplinkos meno paroda „Gamtoje iš gamtos“. Buriame mažeikiškius įvairioms kūrybinėms veikloms ir patys mokomės patys. Pradedame mes, kiti paskui tęsia mūsų pradėtus 
darbus, gal ir nebeatsimenama kas ir kaip pradėjo, kieno pirminė idėja. Mes klube turime ir namų užduotis – tai stalo vėliavėles mezgam, tai ženkliukus, kaukes gaminam. Mums smagu, linksma.Svarbu, kad turi aktyvą komandą, kuri tave palaiko. Vienas nieko nenuveiksi, reikia bendrystės, reikia sutelkti žmones bendram tikslui. Kai žmonės gatvėje dėkoja, kai jaunimas, pravažiuodamas gatve, signalizuoja ir rodo, kad šaunu – supranti, kad to reikia.
– Iš kur semiatės vis naujų idėjų?
– Kažkaip idėjos pačios mane susiranda ir seka viena po kitos, net sunku atsikratyti. Stebiesi, kaip to kiti nemato, man sekasi greičiau pamatyti, pastebėti. Daug idėjų gimsta gamtoje ir iš gamtos. Dėkinga klubo „Mano namai“ nariams už kūrybines idėjas, kurios kaip bacilos, gerąja prasme, plinta. Norisi, kad aktyvesni būtų patys gyventojai, kad prie daugiabučių žydėtų gėlės.
– Kas Jus gyvenime džiugina, o kas liūdina?
– Džiugina žmonių gausa renginiuose, jų padrąsinimai, aktyvumas, prisijungiant prie veiklų. Džiugina metų laikai su savo spalvomis, gamtos grožis, vaikai ir anūkai. Liūdina – aplaidumas, netvarka, neatsakingumas.Apmaudu, kad mieste tiek daug prekybos centrų, įstaigų nepuoselėja grožio, nepasodina augalų prie savo pastatų, būna ir šiukšlių.Visada sakau sau, kad nieko nėra neįveikiamo, todėl esu užsispyrusi, savimi pasitikinti, neatidėliojanti darbų, nes nežinai, kas tavęs laukia rytoj.
– Su kuo buvo susijusios Jūsų vaikystės svajonės? Kokių vertybių atsinešėte iš namų?
– Didelių svajonių neturėjau. Vaikystėje, matyt, tuometinių filmų įtaka – statybininke norėjau būti. Maniau, gražu su kombenzonais eiti dažyti namų (juokiasi). Jei rimtai, tai per greitai jauna pradėjau dirbti. Mes, penki vaikai, augome be tėvo su mama, buvo sunku.Mama dainavo, jos brolis grodavo akordeonu ir dar trimis instrumentais vienu metu. Gal genai patraukė link kultūrinio darbo. Iš namų atsinešėme darbštumą, pareigingumą, atsakomybės, atjautos kitam jausmą.
– Koks Jūsų laisvalaikis?
– Mokykloje ir kitur mokydamasi buvau viena iš pirmaujančių, domėjausi turistiniais žygiais, varžybomis, mezgimu. Dabar mano laisvalaikis, kaip toj dainoj – „Išbraidyti čia miškai, išbraidyti čia šilojai“. Žolynų, augalų rinkimas, rankdarbiai, sodas, daržai ir „Mano namai“ kūrybinių idėjų paieška, muzika. Dažnai kartu su manimi fotoaparatas – įamžinti ar tai grybų pulką, ar beržą berže, ar debesis.
– Ar dėliotumėte savo gyvenimą kitaip, jei reikėtų iš naujo rinktis kelią?
– Visko būta: sėkmių, nesėkmių, įvairių darbinių sunkumų. Iš dalies, tikriausiai, kai ką keisčiau. Tai sako patirtis, gal reikėtų, bet esu „suaugusi“ su kultūra, su žmonėmis, nes jie tavimi tikėjo ir pasitiki. Būtų sunku nuo jų nutolti, juk gyvenimą paskyrei žmonėms.
– Kokie Jūsų planai, svajonės?
– Pagalvoju, gal man reikia baigti vadovauti.Norisi mažinti veiklas, bet taip nesigauna. Pristabdžiusi veiklą galėčiau daugiau matytis su savo trimis vaikais, šešiais anūkais. Paruošti fotografijų parodą „Gamta ir žmonės“ – juk tiek žmogui, tiek medžiui skauda. Pasiilgau humoro vakarų. Man niežti rašyti ir esu parašiusi scenarijų. Norėjau įgyvendinti, bet susidūriau su problemom, tad padėjau į stalčių. Ir vėl artėja pavasaris, o humoro vakarai vykdavo pavasarį, vėl kirba – o gal prisiminti. Yra daug filmuotos medžiagos. Filmavome įvairiose vietose miesto, esame užfiksavę įvairių situacijų, atspindinčių miesto negeroves. Mes siekiame, kad būtų bendrystė, kad nevyriausybinės organizacijos draugautų, neakcentuodami, nesipuikuodami, kad „čia aš padariau“. Dirbti tyliai ramiai savo mėgstamus darbus ir kuo daugiau bendrauti, skatinant svanorystę, bendruomeniškumą. Norai geri, bet būna, kaip ir mums dabar – namai be namų. Nors gal taip įdomiau, paklajojam...
Gražina VERŠINSKIENĖ
Nuotraukos iš asmeninio archyvo
