Kvies ligonis. Bus naktis. Šalta žiema.
Kelias tolimas. Liga užkrečiama....
Ir Tu eisi, nešinas Dangaus raktu. /A. Janulis/
Nešti Dievą žmonijai – esminė kunigo misija. Kunigystė, paženklinta neišdildoma Šv. Dvasios žyme, įgalina veikti Kristaus vardu: krikštyti, laiminti, atleisti nuodėmes... Net sudabartinti paties Kristaus aukotą auką, paverčiant duoną Jo kūnu, o vyną – Jo krauju. „Kokia didi galybė kunigo! Jei sutikčiau angelą ir kunigą – pirmiau nusilenkčiau kunigui, nes angelas – tik Dievo draugas, o kunigas – Jo pavaduotojas“/Arso klebonas, šv. Jonas Vianėjus/.
Būti kunigu: paprastu, nuoširdžiu, žmogišku, suprantančiu, jautriu, neskirstančiu... Ne pareigoms, ne galimybėms, ne turtui. Žmonėms. Tai didžiulis iššūkis šių laikų sumaterialėjusiame, dažnai ne gyvenimo prasmę, o tik žmogaus egzistenciją suvokiančiame pasaulyje.
Paprastas, nuoširdus, paslaugus, neskirstantis žmonių pagal jų gebėjimus ar socialinę padėtį... Šiais ir panašiais gražiais epitetais žmonių apibūdinamas Mažeikių Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebonas, Mažeikių dekanato vicedekanas kun. Gintaras Lengvinas Kūčių dieną švenčia savo kunigystės 25-erių metų jubiliejų.
Parapijiečių ir kitų mažeikiškių mėgstamas, vertinamas ir mylimas dvasininkas, paklaustas apie nueitą ketvirčio amžiaus kunigiškos tarnystės kelią, neneigia, jog jame būta ir sunkumų, tačiau visada padeda malda: „Atrodo kartais, kad svyra rankos ir kažko nepadarai. Būna ir suklupimų, ir nusivylimų, gal net kartais – ir priekaištų Dievui, tačiau tam reikalinga malda ir vėl Dievas duoda jėgų.“
– Vaikystėje teko patirti sunkių išbandymų. Ar tai galėjo turėti įtakos Jūsų pašaukimui?
– Mano mama kilusi iš dabartinio Pakliaupio k., Laižuvos sen., Mažeikių r. Turėjo brolį ir keturias seseris. Pokario laikais šeima buvo ištremta, senelis paimtas į lagerį, iš kurio negrįžo. Viena mamos sesuo mirė ir palaidota tremtyje, Igarkoje. Mama grįžti iš tremties į gimtinę tuo metu negalėjo, todėl apsistojo Telšiuose. Aš ten gimiau ir augau. Su tėveliais gyvenome netoli Katedros. Buvau penkerių, kai mirė mama. Trumpam mus su pustrečių metų jaunesniu broliu buvo priglaudusi tėvelio sesuo. Vėliau apie porą metų gyvenau pas vieną mamos seserį, kuri taip pat mirė, tada pas kitą. Ji su vyru ir užaugino mane.
Mamos laidotuvių neatsimenu. Pamenu tik, buvau savaitiniame darželyje, kai pasakė apie tetos, pas kurią tada, po mamos netekties, gyvenau, mirtį. Tada klausiau kitos tetos ir dėdės, ar aš galėsiu gyventi pas juos. Brolį pasiėmė tėvas ir jo sesuo.
Jei kitaip būtų susiklostęs mano gyvenimas, galbūt nebūčiau tapęs kunigu.
– Kokia buvo Jūsų pašaukimo link tuometinėje sovietinėje santvarkoje pradžia?
– Tikėjimas man įskiepytas nuo vaikystės. Augau religingoje aplinkoje. Tetos šeima buvo pamaldi. Sekmadienis – šventa diena, jokių darbų, visada eidavome į bažnyčią. Jei nenuėjai sekmadienį dėl kažkokios priežasties į bažnyčią, nesupratai, kaip sekmadienis praėjo.
Tada be Pirmosios Komunijos nebuvo galima eiti patarnauti šv. Mišioms. Uždraustas vaisus labai traukė, todėl pasiruošęs Pirmajai Komunijai pradėjau patarnauti. Eidavome nuo 10 val. ir grįždavome tik po pietų, būdavome dvejose Mišiose. Didįjį šeštadienį pasilikdavome per naktį budėti prie Kristaus kapo, o kitą dieną dar patarnaudavome visoms Velykų Mišioms.
Tada dar a. a. vyskupas Antanas Vaičius buvo valdytojas. Klebonu Telšių Šv. Antano Paduviečio katedroje tuo metu dirbo kun. Juozas Pačinskas, vėliau iškeltas į Plungę, kur mūsų keliai dar susiėjo. Vikaru Katedroje tuo metu dirbo dabartinis Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas. Jis mano pašaukimui darė didelę įtaką. Iškėlus jį į Skaudvilę, į Telšių katedrą iš Skaudvilės atkėlė kun. Vincentą Vėlavičių, kuris taip pat buvo gražus kunigo pavyzdys.
Ne tik namie, bet ir bažnyčioje buvo terpė, kurioje brendo ne vien pašaukimas, bet ir perduotas tikėjimas. Aplinka, pilna gerų kunigų ir gražių pavyzdžių, ugdė, augino kunigystei, net to nejaučiant.
Galėjome rinktis, bendrauti, aišku, slaptai, nes buvo sovietmetis. Su tuo metu dirbusiais Telšių katedros vikarais ir zakristijonais skaitydavome Šv. Raštą, vykdavome į ekskursijas. Kartą susiorganizavome kelionę į Panų kalną statyti nugriautų kryžių. Gaudydavo tuometinė milicija, draugovininkai.
1988 m., per Užgavėnes, vasario 16 d., buvome susirinkę kun. Vincento Vėlavičiaus namuose. Grįžtant, po 10 val. vakaro (buvo įvesta komendanto valanda), milicija ir draugovininkai surinko visus, nuvežė į milicijos poskyrį. Parašėm pasiaiškinimus ir mane trečią valandą nakties parvežė namo. Kitą dieną mokykloje kvietėsi direktoriaus pavaduotojos. Tuometinė auklėtoja prašė tetos ir dėdės, kad tegul ir eičiau į bažnyčią, bet nepatarnaučiau Mišioms. Teta su dėde turėjo stuburą.
– Papasakokite apie pasirinkimą, studijas, šventimus ir tarnystę parapijose.
– Kai baigiau vidurinę, 1990 m., vyskupas A. Vaičius ir kun. Pranciškus Gedgaudas domėjosi, ar neketinu studijuoti seminarijoje. Apie kunigystę kalbėjome ir su telšiškiu, klieriku, jau metus studijavusiu Kauno kunigų seminarijoje.
Taip Dievas ir atvedė mane iki seminarijos durų. Kai įstojau į vyskupo A. Vaičiaus iniciatyva atkurtą Telšių kunigų seminariją, tik tada artimiesiems pasisakiau apie pasirinkimą.
Buvome antroji atkurtos seminarijos laida. Įstojome apie 30 jaunuolių. Mokslas truko penkerius metus. Per tą laiką dalis kandidatų seminariją paliko savo noru, kiti išėjo kuriam laikui apsispręsti. 1995 m. gegužės 27 d. mums, 17-ai klierikų, Telšių katedroje buvo suteikti diakonystės šventimai, kitą dieną, kuriems amžius leido – ir kunigystės. Į kunigus galima šventinti suėjus 25-riems, vienus metus galėjo dispensuoti (atleisti nuo Bažnyčios reikalavimų, – aut. past.) vyskupas.
Kadangi pavasarį aš tebuvau tik 23-ejų ir kunigystės šventimų gauti neleido amžius, mane paskyrė diakono pareigoms į Plungės Šv. Jono Krikštytojo parapiją. Gruodžio 23 d. suėjo 24-eri metai, o kitą dieną, per Kūčias, vyskupo A. Vaičiaus buvau pašventintas kunigu ir paskirtas toje parapijoje vikaru. Tai buvo pirmieji Plungės bažnyčioje kunigystės šventimai. Joje tuo metu klebono pareigas ėjo iš Telšių atkeltas kun. Juozas Pačinskas, prie kurio taip pat buvo brandinamas mano pašaukimas. Netrukus, po mano šventimų ir Primicijų (naujai įšventinto kunigo pirmųjų iškilmingų Šv. Mišių ir palaiminimo, – aut. past.) vasario mėn. 25 d. klebonas iškeliavo į amžinybę.
1996 metų pavasarį buvau perkeltas į vyskupo A. Vaičiaus tėviškės – Šačių Šv. Jono Krikštytojo – parapiją, kurioje septynerius metus ėjau klebono pareigas. 2003 metais vyskupo Jono Borutos SJ buvau paskirtas Skaudvilės Šv. Kryžiaus bažnyčios klebonu. Po 13-os toje parapijoje tarnystės metų, 2016-aisiais, vyskupo skyrimu, atvykau į Mažeikių Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapiją.
– Kurioje parapijoje buvo geriausia? Ar labai skiriasi žmonės, bendruomenė? Jei galėtumėte pasirinkti, kur labiausia norėtumėte dirbti?
– Gerai buvo ir Šatėse, ir Skaudvilėje, ir dabar Mažeikiuose. Negaliu išskirti nei vienos parapijos. Sutikau įvairių žmonių, ir visi geri. Gal parapijos kiek skyrėsi pamaldumu. Religingiausi žmonės buvo Šatėse. Tuomet, jei būdavo laidotuvės, valandą tekdavo klausyti išpažinčių. Ar kaimyną, ar giminaitį laidodavo, kas tik ateidavo į bažnyčią, visi eidavo išpažinties. Tačiau tada buvo dar kiti laikai ir tebuvo gyva senoji žmonių karta. Kažin, dabar ką aš ten rasčiau?!
Didelis skirtumas ir Mažeikiuose kai atvykau prieš 4 metus buvo ir dabar, esant pandemijai. Ir jai pasibaigus, ar besusigrąžinsime į bažnyčias tikinčiuosius?!
Kur bebuvau, sutikau gerus žmones. Kaip sakoma, pats būk Žmogumi ir kiti bus tau Žmonės. Jei reiktų gyventi piktumu, nesinorėtų tokioje parapijoje dirbti. Norisi bendrystės. Kai reikia išvykti, sunku palikti žmones, nes kaskart palieki ir savo širdies dalelę.
Mus į parapijas skiria vyskupas. Kartais net pats pasirinkęs parapiją, gali būti labiau nepatenkintas, nei paskirtas.
– Sidabrinis kunigystės jubiliejus, 25-eri tarnystės metai: daug ar mažai?
– Žvelgiant atgal atrodo viskas greitai prabėgo, o pradėjus dirbti, 25-etis buvo toli. Dirbant parapijose ne tik pastoracinį, bet ir ūkinius darbus, metai po metų greitai prabėgo.
Šatėse gal daugiau prabėgo jaunystės. Kiekvienais metais organizavome stovyklas. Mokyklos direktorius leisdavo naudotis sale ir mokyklos patalpomis. Atvykdavo jaunimas iš Plungės, ir Šatėse užaugo jaunimo chorelis.
Skaudvilėje stovyklų organizavome mažiau, tik gal porą metų, vėliau neturėjome patalpų. Ten daugiau ūkiniai, bažnyčių renovacijos darbai.
Į kiekvieną parapiją ateini su svajone, ką galėsi padaryti, atnaujinti, sukurti. Palaipsniui, su Dievo ir gerų žmonių pagalba, tai įgyvendini.
– Ar nesigailite pasirinkęs kunigo tarnystės kelią? Ar daug teko kovoti su sunkumais?
– Abejonių visada būna. Sunkumų taip pat. Atrodo kartais, kad svyra rankos ir kažko nepadarai, būna ir suklupimų, ir nusivylimų, gal net kartais – ir priekaištų Dievui, tačiau tam reikalinga malda ir vėl Dievas duoda jėgų. Bet, jei nėra maldos tavo gyvenime, jei savo širdies nepakeli į Dievą, kovok pats vienas.
– Ar teko susidurti su kebliomis situacijomis, kai depresijų ištikti žmonės ateina pas Jus psichologinės pagalbos? Kaip jiems padedate?
– Jei yra liga, nelabai gali ką nors padėti, tik išklausyti. Rekomenduoji gydymą.
Ateina kartais žmonės tik pasikalbėti. Ypač vienišos močiutės. Užsako šv. Mišias ir nori bendravimo. Dažnai tam gal ir laiko nėra, turi bėgti, žvilgčioji į laikrodį, bet save nuteiki, kad išklausyti reikia. O paskui visi darbai ir reikalai susidėlioja į savo vietas.
– Ar teko naktį vykti pas ligonį? Kaip į Ligonių sakramentą reaguoja pats ligonis, jo artimieji?
– Teko ir vėlai vakare ir 4 val. ryto. Artimiesiems atrodė skubu. Tikintiesiems artimiesiems dažnai atrodo, kad sergančiam pakviesti kunigą – skubu. Juk ir į kelionę žmogaus nenorim išleisti nepasiruošusio, o čia išleisti į kitą pasaulį, į susitikimą su Dievu?!
Kai kviečia, aiškiniesi, ar suderinta su ligoniu. Kartais prašo pakalbėti su juo. Tada neimi Komunijos. Teko susidurti ir su skeptiškais atvejais, kai ligoninėse netikintys reiškia priekaištus. Tiesiog nekreipi dėmesio ir eini pas tuos, kurie laukia.
Dabar Bažnyčia anksčiau vadintą Paskutinio patepimo sakramentą pervadino į Ligonių sakramentą. Dažnai būdavo bijoma kviesti kunigą, tarsi laukiant ligonio mirties.
– Ar buvo „kuriozinių“ atvejų?
– Kartą po šv. Kalėdų aptarnaujamoje parapijoje buvo vestuvės. Bažnytinė santuoka turėjo būti viename mieste, o metrikacija – kitame. Dėl pūgos jaunieji negalėjo nuvažiuoti nei į Metrikacijos skyrių, nei į bažnyčią.
Aš antrąją šv. Kalėdų dieną aptarnaujamoje parapijoje buvau palikęs šv. Mišių registracijos knygą. Sekančią dieną bandžiau nuvykti su savo automobiliu, bet nepavyko, nes labai snigo ir pustė. Kitą dieną jau reikėjo traktoriaus pagalbos.
Bevažiuojant iki Barstyčių sutikome visą vestuvių palydą bestumdančius savo automobilius iš pusnių. Tada padėjome partraukti visas mašinas ir, nors ir nesiruošę šiai šventei, organizavome Santuoką Barstyčių bažnyčioje.
– Jūsų linkėjimai šv. Kalėdų proga.
– Kad ir tokiu neramiu laikotarpiu, norėtųsi palinkėti Kūčių vakaro ramybės, to jaukumo namuose. Norėtųsi palinkėti viltingų, džiugių Kalėdų švenčių, kurios ateina ir, kad Kristus tikrai ateitų į mūsų kiekvieno gyvenimus ir norėtųsi linkėti gerų ateinančių metų, kad jie būtų pilni gerumo, pilni meilės, pilni sveikatos, pilni Dievo palaimos!
Nuotraukos iš asmeninio albumo ir Budas.lt archyvo
