„O dar norėjau pasiklausti, koks gi turėtų būti atlyginimas?“ - tyliai paklausiu rytinės savęs veidrodyje, bet nuskamba per daug nuolankiai.
„Tik niekur neradau informacijos apie užmokestį. Koks jis planuojamas?“ – pasikartoju eidama gatve. Turbūt mano veidas persikreipia vien mintyse tariant žodžius, nes praeiviai apsuka didesniu ratu.
„Tiesa, dar įdomu...“ – nebyliai klausiu savęs važiuodama liftu, kol skambteli atsidarančios metalinės durys ir aš įžengiu į ofisą, taip ir neatradusi auksinės frazės.
Mintyse savęs klausiu, ar aš kvaila, kad nesugebu, kaip mano draugai, paprašyti didesnio atlyginimo? Ar nedėkinga, kad noriu uždirbti daugiau, juk dalis Lietuvos gyvena už kur kas kuklesnius atlyginimus?..
Kadangi atsakymo į šį klausimą neatrandu, tyliai nuriju pasikartotus žodžius, taip ir neišdrįsusi jų užduoti garsiai. Iš darbo pokalbio išeinu pykdama ant savęs, nes ir vėl, ir vėl nesugebėjau sužinoti to, kas rūpėjo labiausiai. Bet nejaugi imsiu ir pasirodysiu materialiste, kuriai rūpi tik atlyginimas?
Klausti apie pinigus žema ir nepadoru.
Yra ir alternatyvus scenarijus. Kito pokalbio metu aš pagaliau išdrįstu pasiteirauti. Pulsas padažnėja iš pasididžiavimo, bet greit vėl sustingsta, sulaukus atsakymo: „O kokie jūsų lūkesčiai?“ Sunkiai, bet lūkesčius pasakau. Pašnekovas linkteli. „Turėsime galvoje“.
„Turėsime galvoje“ galvoje nešiojuosi visą dieną.
Išeinu net purtydamasi iš pykčio, nes galbūt mes visi tik beprasmiškai gaištame savo laiką. Arba dar blogiau. Psichologines teorijas išmanau gerai, todėl suprantu, kaip ši situacija mane veikia. Viena garsiausių psichologijoje – kognityvinio disonanso – teorija teigia, kad žmonės nuolatos siekia nuoseklumo ir jaučiasi blogai, kai jų veiksmai neatitinka jų nuostatų. Kadangi elgesį pakeisti paprastai sunkiau, keičiamas mąstymas.
Taip pasirinkę iš dviejų panašių alternatyvų mes save įtikiname sprendimo teisingumu, išryškindami vienos alternatyvos minusus ir pabrėždami pasirinktosios pliusus. Arba taip nesugebantis mesti rūkyti nusprendžia, kad reta cigaretė smarkiai nekenkia. Arba darbo negavęs žmogus įtikina save, kad „viskas susiklostė daug geriau“.
Kai dvyliktoje klasėje neįstojau į Kembridžo universitetą irgi nusprendžiau, kad taip geriau. Dabar nuoširdžiai tuo tikiu, bet kaskart stabteliu ir pagalvoju – ar taip manau dėl kognityvinio disonanso, ar tikrai taip ir yra?..
Šią teoriją pagrindusiame Festingerio eksperimente dalyviai turėjo atlikti be galo nuobodžias užduotis, o po to pameluoti laukiantiesiems, kad užduotys buvo įdomios. Už melą jiems buvo sumokama dvidešimt arba vienas doleris. Tyrimui pasibaigus jie buvo vėl paklausti, ką iš tiesų galvoja apie užduotis. Gavusieji dvidešimt dolerių ir toliau teigė, kad buvo labai nuobodu – jie aiškia žinojo, kad kitiems melavo už pinigus. Tačiau gavusieji tik dolerį nusprendė, kad užduotys nebuvo tokios nuobodžios ir dabar, žvelgdami atgal, supranta, kad tyrimas jiems patiko. Nes vienas doleris nebuvo pakankama suma meluoti ir jiems teko pakeisti savo mąstymą.
Panašiai ir aš eidama į interviu investuoju savo laiką, pamažu imu save įsivaizduoti galimose pareigose (mintyse piešdama aukštesnį atlyginimą), ir pagaliau jį išgirdusi leidžiu sau sutikti su mažesne nei planuota suma. Nes aš ėjau. Aš noriu. Aš pasakiau, kad darbas man įdomus. O įdomų darbą, dėl kurio jau tiek padariau, galėčiau dirbti ir už mažesnį atlyginimą.
Puikiai suprasdama žaidimo taisykles darbo tą kartą atsisakau, išmetusi iš gyvenimo kelias valandas bereikalingų pokalbių. Todėl dabar, matydami mano veidą, praeiviai mane aplenkia dar didesniu ratu. Likau kalta aš. Neišdrįsau paklausti pirmą, o gal antrą kartą, gal neišdrįsau paklausti užtikrinčiau, o atlyginimą pamačiau tik sutartyje.
Eidama mąstau, kad darbdaviai taip elgiasi specialiai, bet lyg tyčia prie pietų stalo kalbu su drauge – ji šią savaitę į darbą priiminėja naują žmogų. „Atėjo viena mergina ir jau pirmame pokalbyje užklausė, koks atlyginimas, – burbteli ji. – Imi ir supranti, kad tai merginai ne darbas, o tik pinigai rūpi.“ Po šių žodžių nepažįstamąją imu ginti it liūtė vaiką, kuri jau seniai mintyse virto manimi. Nes išdrįso prabilti, kai kiti klausimą tik pakartojo tris kartus veidrodyje, bet lūpų nepravėrė.
Lygiai taip dažniausiai bijome paklausti netgi draugų – apie tai, kiek kainuoja nuomojamas butas, kiek kainavo surengti šventę ar kiek jis uždirba darbe. Nebent labai nedrąsiai, kiek susigėdę, sakinio pradžioje pridūrę: „Jei galėčiau pasiteirauti...“
Laimei, ginčą su drauge išsprendžiama greitai, nes abi buvome iškėlusios kojas užsienin. Draugė linkteli – svetur šio tabu nėra. Jį ėmė laužyti ir į Lietuvą atėjęs „Lidl“, atnešęs ne tik pigesnes prekes. „Lidl“ atėjo viešai įvardindamas savo darbuotojų atlyginimus, kol konkurentai tik suko uodegas ir mykė apie „ne minimalų“ užmokestį. Ne tik dėl to, kad „Lidl“ atlyginimai pusantro karto viršijo minimalų valandinį užmokestį ir jiems nebuvo gėda, bet ir dėl to, nes kitaip būti negali. „Lidl“ yra vokiečių tinklas, o vakarų praktiška neįsivaizduoja, kad egzistuoja atlyginimų slėpimo scenarijus.
Įvedu į „Google“ pirmų į galvą šovusių Didžiosios Britanijos įmonių pavadinimus ir žodį „atlyginimas“. Nereikia spausti jokių nuorodų – pats „Google“ man iškart parodo sugeneruotą lentelę, kurioje pateikiami kiekvienos hierarchinės pakopos atlyginimai. Nuo redaktoriaus iki pardavėjo, nuo projektų vadovo iki darbuotojo su klientais.
Galima žengti žingsnį toliau. Švedijoje kiekvienas gyventojas gali bendroje sistemoje patikrinti bet kurio kito žmogaus atlyginimą bei mokamus mokesčius. Galite matyti, kiek uždirba jūsų kolega, vadovas, naktimis garsiai virš jūsų vaikščiojantis kaimynas... Tai nekvestionuojamas aukščiausio lygio skaidrumas.
Lietuviškus atlyginimus irgi įmanoma rasti – taip dažnai, kaip sulaukiamos saulėtos dienos šią vasarą – yra, bet labai trūksta. Retuose darbo skelbimuose ir straipsniuose, kurių antraštės: „Ginčas dėl darbuotojo atleidimo atskleidė, kiek mokama...“
O man norisi, kad tai taptų norma. Kad tie, kurie nutyli atlyginimus, darbo skelbimuose būtų praleidžiami, nes „jų užmokestis greičiausiai labai mažas, dėl to ir neskelbiamas“. Kad ne kandidatas turėtų susigėsti, kodėl pagaliau išdrįso paklausti, o darbdavys nepatogiai pasimuistytų kėdėje ir pasiteisintų, kodėl nenurodė, kiek ruošiasi mokėti. Ne tik tam, kad taupytume abiejų pusių laiką, bet ir dėl to, kad Lietuvoje ir taip per retai rodoma pagarba darbuotojui.
Tai pakeisti gali visų pirma įmonės, kurios didžiuojasi savo atlyginimais. Vadovai, kurie net ir negalėdami mokėti didžiausių sumų, gerbia savo darbuotojus. Arba tie, kurie numano konkurentų atlyginimus ir žino, kad moka daugiau, todėl nebijo skelbti.
Bet visų pirma tai pakeistume kiekvienas iš mūsų, kitą kartą eidami į darbo pokalbį ar pas savo vadovą, prašydami pakelti atlyginimą. Ne mintyse dėliodami sakinį, kaip neskambėti materialistais, o jausdamiesi teisiais to klausdami.
