Šiemet sukanka 125 metai nuo XVI amžiuje gyvenusio italo kunigo Antano Marijos Zacharijo paskelbimo šventuoju. Šis kunigas, įsitraukęs į Tridento Susirinkimo paskatintą Bažnyčios atnaujinimo judėjimą, įkūrė Šv. Pauliaus kunigų kongregaciją, taip pat seserų vienuolių kongregaciją ir pasauliečių draugiją. Visos šios dvasinės šeimos atstovus pirmadienį priėmė popiežius Pranciškus.
Šv. Antanas Marija Zacharijas savo veiklą pradėjo Milane. Pirmasis jo įkurtos kunigų kongregacijos židinys buvo Milano Šv. Barnabo bažnyčia, dėl to kongregacija paprastai vadinama barnabitais. Vėliau jie pasiekė Romą ir kitus dabartinės Italijos miestus bei kitas šalis ir žemynus. Visos trys šv. Antano įkurtos šeimos atšakos – kunigų ir seserų kongregacijos bei pasauliečių draugija savo veikloje stengiasi sekti tautų evangelizuotojo šv. Pauliaus pavyzdžiu.
Pirmadienio rytą priimdamas visos šios dvasinės šeimos, mininčios savo įkūrėjo kanonizacijos 125-ąsias metines, atstovus, popiežius priminė raginimą, kurį mėgdavęs kartoti šv. Antanas Marija Zacharijas: „Turite bėgti kaip pašėlę! Bėkite pas Dievą ir pas žmones!“.
Pasak Pranciškaus, šiuose žodžiuose galime įžvelgti tris apaštališkojo pašaukimo aspektus – tai priminimas, kad reikia puoselėti labai glaudų asmeninį ryšį su Kristumi, tai raginimas būti kupiniems apaštališkojo uolumo, tai ir prašymas būti drąsiems ir kūrybingiems.
Kaip mokė šv. Antanas Marija Zacharijas, misijos pagrindas yra „bėgimas pas Dievą“, t. y. tvirtas ryšys su Viešpačiu. Būtent tai įkvėpė visą šventojo steigėjo gyvenimą, atvedė į kunigystę ir galiausiai padėjo subrandinti naujos kunigų, pašvęstųjų ir apaštalaujančių pasauliečių šeimos įkūrimo idėją. Toks santykis su Kristumi yra esminis ir mums, sakė Pranciškus, kad galėtume kitiems su įsitikinimu skelbti ir liudyti, jog gyvenimas su Viešpačiu yra kitoks negu be jo.
Antrasis raginimas – „bėgti pas kitus žmones“. Tai taip pat yra fundamentalus dalykas. Kas tikėjimo gyvenime pameta iš akių skelbimo horizontą, tas galiausiai užsidaro savyje ir išdžiūsta savipakankamumo dykumoje. Atsitinka kaip sportininkui, kuris vis rengiasi svarbiausioms savo gyvenimo lenktynėms, bet jos taip ir neprasideda. Skatindamas apaštališkąjį uolumą šventasis steigėjas visada atsiminė savo charizmos įkvėpėjo apaštalo šv. Pauliaus žodžius: „Vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos“ (1 Kor 9, 16).
Kad galėtume „bėgti kaip pašėlę“, reikia kūrybinės drąsos. Reikia ne tiek kurti sudėtingas evangelizacijos strategijas, kiek, kaip sako šventasis Paulius, tapti „viskuo visiems“ (plg. 1 Kor 9, 22), nesustoti susidūrus su sunkumais ir žvelgti už įpročio ir ramaus gyvenimo horizontų, nebijoti kaitos ir nesiteisinti, kad „visada taip buvo daroma“. Šv. Antanas Marija Zacharijas turėjo šios drąsos, imdamasis dalykų, kurie buvo nauji jo laikais: reformavo dvasininkiją tuo metu, kai daugelis dvasininkų buvo įpratę prie patogaus ir prabangaus gyvenimo; įkūrė apaštališkąją moterų vienuoliją, pasišventusią evangelizacijai, tuo metu, kai moterų pašvęstasis gyvenimas buvo tik uždaras; subūrė pasauliečių misionierių draugiją tuo metu, kai vyravo klerikalizmas.
„Taigi, brangūs broliai ir seserys, – ragino popiežius, – bėkite kaip pašėlę pas Dievą ir pas kitus, bėkite kartu. Tegul jus lydi Dievo Motina, kuri irgi skubiai iškeliavo, kad padėtų savo giminaitei Elzbietai.“ (jm / Vatican News)
