Karo alinamoje šalyje „Caritas“ darbas nenutrūksta. Direktorius kunigas Viačeslavas Hrynevičius kartu su skyriaus „Tapatybė ir tinklas“ vadovu kunigu Andrijumi Nahirniaku kalba apie pagalbą kenčiantiems nuo karo žmonėms: „Akys vaikų ir visų žmonių, kuriems mes padedame, leidžia mums nešti kryžių toliau ir nenustoti viltis“.
Praėjus penkiolikai mėnesių po Rusijos įsiveržimo į Ukrainą, karo tragedijos mastą dar kartą pabrėžia skaičiai. Ukrainos Caritas organizacijos, Romos Katalikų Bažnyčios Caritas-Spes ir Ukrainos Graikų Katalikų Bažnyčios Caritas kartu per pusantrų metų suteikė socialinių paslaugų už daugiau nei 7,3 milijono eurų. Žmonių, nukentėjusių nuo karo skaičius nuolat didėja ir be daugelio tarptautinių organizacijų, vyriausybių ir geros valios žmonių pagalbos ir solidarumo humanitarinė padėtis būtų daug sudėtingesnė.
Žmonių poreikiai didėja. Kunigas Andrijus Nahirniakas sako, kad norint suprasti, kiek daug žmonių laukia pagalbos, pakanka pažvelgti į šalies viduje perkeltųjų asmenų skaičius. „Prieš karą Ukrainoje gyveno apie 36 milijonus žmonių, 2022 m. gegužę, praėjus dviem mėnesiams po karo, šalies viduje buvo perkelti daugiau nei aštuoni milijonai žmonių. Iki gruodžio jų skaičius sumažėjo iki maždaug 6 mln., dabar yra apie 5,3 mln. Sumažėjo dėl to, kad žmonės nori grįžti į dabar išlaisvintas teritorijas ir į savo namus“. Tačiau pagalbos poreikis nemažėja, net padidėjo, nes be būtiniausių poreikių dabar ieškoma pagalbos atstatyti sugriautus namus.
Abi Caritas organizacijos dalija vaistus, maisto rinkinius, karštą maistą, teikia laikiną pastogę, padeda atstatyti namus, teikia psichologinę ir dvasinę pagalbą, padeda gydyti nematomas žaizdas. Kunigas Viačeslavas Hrynevičius, Ukrainos Caritas-Spes direktorius, aiškina, kad rūpinimasis dvasine dimensija paremtas pagrindinėmis Caritas vertybėmis. „Kai padedame žmonėms, – pasakoja kunigas, – stengiamės su jais praleisti šiek tiek laiko, išklausyti juos ir skirti dėmesį, kad jie pajustų, jog Dievas jais rūpinasi. Kai kurie žmonės tada panori prie mūsų prisijungti, kad galėtų padėti, tampa savanoriais. Taip stengiamės parodyti tokį žmogui artimą Bažnyčios veidą.“ Kaip pasakoja kunigas Viačeslavas, rūpinimasis vidine, dvasine dimensija paskatino sukurti projektą, kuris suteikia progą tiesiogiai nuo karo nukentėjusiems, taip pat praradusiems tėvus vaikams išvykti atostogų į užsienį, kad galėtų bent šiek tiek pailsėti nuo oro antskrydžių sirenų ir karo.
Karo metu patirtos asmeninės traumos gali atsispindėti socialiniu lygmeniu, todėl svarbu užkirsti kelią konfliktams ir padėti juos įveikti. Vienas Ukrainos Caritas projektų skirtas stiprinti socialinę sanglaudą, padedant vietos bendruomenėms spręsti vidines problemas ir skatinant dirbti socialinį darbą. Tai taikos kūrimo programa, skirta įveikti bendruomenėse esančią įtampą, kurią pirmiausia sukelia kalba, humanitarinės pagalbos prieinamumo klausimas, tradicijos ir kultūra. „Turime žinoti apie visas šias problemas, jei norime užtikrinti taikų sambūvį mūsų bendruomenėse, nes taikus sambūvis reiškia vienybę. Ją turime kurti šeimoje, kaime, mieste, šalyje.“
Kunigas Hrynevičius, kalbėdamas apie taikos kūrimą, sako, kad susiję ne tik su ukrainiečių požiūriu į rusus, nes apie tai kalbėti kiek anksti, reikia sulaukti tinkamo laiko. Vietoj to reikia kalbėti apie santykių kūrimą šeimoje, kur vyras kariauja, o žmona užsienyje. Ir čia reikia ugdyti taiką, kad šeima vėl susijungtų, nes iš fronto grįžtančiam vyrui, dažnai su potrauminiu sindromu, reikia iš naujo atrasti savo vietą karo suskaldytoje šeimoje. „Šie procesai yra labai sudėtingi ir norime padėti žmonėms, nes Caritas misija – gydyti žaizdas ir randus, kurie liks kelioms kartoms“, – sako kunigas Hrynevičius.
Nuo invazijos pradžios Ukrainos Caritas įgyvendinamų projektų labai padaugėjo, todėl padaugėjo ir darbuotojų bei savanorių. Kaip ir visi ukrainiečiai, jie išgyvena karo sukeltas tragedijas ir sunkumus, jiems taip pat reikia dėmesio ir pagalbos. Su dideliu liūdesiu kun. Andrius Nahirniakas prisimena kai kurių Mariupolio Caritas darbuotojų žūtį pirmąjį karo mėnesį. „Mums tai buvo tragedija.“ Dėmesys darbuotojams ir savanoriams paskatino Ukrainos Caritas įkurti naują pareigybę – pagalba personalui, kur teikiamos psichologinės konsultacijos, vykdomi mokymai, rengiamos dvasinės reabilitacijos programos.
Kryžiaus kelias tęsiasi daugiau nei penkiolika mėnesių. „Tai mums labai sudėtingas metas – sunku dirbti, kai vyksta išpuoliai ir sprogdinimai, nes, viena vertus, turime galvoti apie savo saugumą, kita vertus, suprantame, kad privalome tęsti savo darbus, nes žmonės laukia mūsų pagalbos“, – sako Caritas atstovai. Jaučiasi darbo apimčių ir atsakomybės didėjimas, tačiau viską įveikti padeda bendradarbių atsidavimas. „Jiems tai ne darbas, o tarnystė. Jie yra pasiekiami 24 valandas per parą ir yra pasirengę prisiimti atsakomybę“, – pasakoja kunigas Hrynevičius. Tokioje situacijoje labai svarbu dalytis, tarp kolegų kalbėtis apie skausmą, apie viltis, suteikiant prasmę tam, ką visi išgyvena. Pasak kunigo, jiems tai tikras Kryžiaus kelias, besitęsiantis jau beveik pusantrų metų. „Kasdien gali parkristi, o paskui vėl atsikelti... Kartais norisi tiesiog kristi po šio kryžiaus svoriu ir daugiau niekada neatsikelti, norisi pasislėpti, nes jautiesi tikrai pavargęs, nes visi esame pavargę. Bet tada prisimeni, kad tai tavo priešakinė linija, tavo frontas, socialinės atsakomybės sritis, ir supranti, kad be tavęs tam tikras skaičius žmonių nesulauks pagalbos, kad Viešpats negalės padėti, nes mes esame Viešpaties įrankis. Tada atsikeli ir eini toliau, o pakeliui sutinki Veroniką, kuri nušluosto veidą, sutinki Simoną Kirėnietį, kuris padeda tau nešti kryžių. Ir taip mes nešame jį kartu. Kas bus toliau? Tikimės, kad nušvis prisikėlimo akimirka. Iš tikrųjų Bažnyčia duoda tai – viltį. Geros žinios yra tai, kad visame pasaulyje yra daug žmonių, kurie mus palaiko ir padeda. O kai pamatai akis vaikų, grįžusių iš mūsų organizuojamų atostogų užsienyje, ar akis tų žmonių, kuriems buvo suteikta pagalba, tai tikrai padrąsina, skatina ir toliau tarnauti“, – sako Ukrainos Caritas-Spes vadovas.
(DŽ/Vatican News)
